Lietuvių kalbos mokytoja ir logopedė Ona Guogienė pasakoja, kad pati pradžia buvo nelengva – per savaitę turėjo įvaldyti kompiuterines programas, su kuriomis dirbs: „Mes, mokytojai, pasirinkome programėlę „Zoom“. Turėjome išmokti dirbti taip, kad mūsų mokinių tėveliai patikėtų, jog galima mokytis nuotoliniu būdu.“
Mokytoja sako, kad klasėje mokiniai matydavo jos veido išraišką, mokyklinę lentą, ji galėjo parodyti mokymo priemones, su kuriomis dirbs, matyti vaikų reakcijas. Staiga viskas pasikeitė. „Mokymo priemones turiu susikurti pati, paprastą sakinį, pavyzdžiui, „Parskrido varnėnai“, iliustruojančius paveikslėlius susirasti internete. Reikia dirbti greitai, kūrybingai, kad vaikams būtų įdomu ir suprantama.“ Mokytoja džiaugiasi, kad jai pavyko, ir labai vertina tėvelių pagalbą.
Muzikos mokytoja Audronė Navickienė pasakoja, kad muzikos pamokas vesti nuotoliniu būdu visai smagu: „Per muzikos pamokas su vaikais dainuojame ir grojame. Aš groju sintezatoriumi, o vaikai ritmuoja judesiais arba rankutėmis muša į stalą. Namuose vaikai neturi tokių muzikinių priemonių, kokias turime mokykloje, todėl patariu lauke susirasti du akmenukus, pagroti šaukštais, vietoj bambukinių lazdelių paimti flomasterius.“ Mokytoja pastebi, kad vaikai pasiilgsta vieni kitų: „Matau, kaip jiems smagu išvysti pažįstamus veidus kompiuterio ekrane, kaip smagu ritmuoti.“
Nuotoliniu būdu kepa obuolius ir sportuoja
Irena Radžiūnienė – technologijų mokytoja. „Mąsčiau, kaip reikės prisitaikyti dirbti karantino sąlygomis, ir radau išeitį. Supratau, kad rankdarbių nuotoliniu būdu mes nepadarysime, medžio darbų – taip pat, bet ruošti maistą galime. Aš gaminu nesudėtingus patiekalus namuose, mano sūnus fotografuoja visą gamybos eigą, paskui iš nuotraukų sumontuoja filmuką. Vaikai drauge su tėveliais ruošia maistą namuose, kad ir keptus obuolius su graikiniais riešutais, o per kitą pamoką kalbamės apie tai, kaip jiems sekėsi.“
Gydomosios kūno kultūros mokytoja Regina Juškėnienė pasakoja, kad iš pradžių ketino vaikų tėveliams siųsti pratimus, kuriuos vaikai turėtų daryti namuose, bet apsigalvojo, nes nebūtų aišku, ar vaikai tuos pratimus darys. Sportuojant visiems drauge smagiau, o ir išsisukti nėra kaip. Tad mokytoja sumanė dirbti drauge su vaikais ir jų tėveliais. „Vedu sinchronines pamokėles. Susijungiame, matome vieni kitus ir sportuojame visi drauge. Vaikai patiria daug gerų emocijų“, – sako mokytoja.
Ji pastebi, kad sutartu laiku gali prisijungti ne visi tėveliai. Tada ji bando ieškoti kitų išeičių, kalbasi su tėveliais telefonu, bendrauja žinutėmis. „Pažįstu savo vaikus, žinau, kada ir kur reikėtų stipriau padirbėti, kuriuos pratimus reikėtų kartoti, – tvirtina mokytoja. Ji veda ir individualias pamokėles, bet jose su vaikais dalyvauja ir jų tėveliai. – Karantinas prišaukė šeimas sportuoti drauge su vaikais. Tai juk gerai?“
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Džiugina tėvų bendravimas
Mokytoja Jolanta Jaraminienė – 7 lavinamosios klasės mokytoja. „Mes, keli pedagogai, kiekvieną dieną sutartą valandą sujungiame savo klases per programėlę „Zoom“, prie jos prisijungia vaikai ir jų tėveliai. Vyksta integruota pamoka, per kurią vaikai žodžiu ir gestais susipažįsta, tarkim, su kalendoriumi – turime nufilmuotą žodžių loto, parodome žodį gestų kalba. Pamokėlę vedame pagal Didžiosios Britanijos logopedės, specialiosios pedagogės Ginos Davies sukurtą programą, kurios esmė yra dėmesio sutelkimas. Paskui būna nuotraukų peržiūra. Nuotraukose vaikai pasakoja, kaip atliko užduotėles, pavyzdžiui, surasti namuose raudonos spalvos daiktų, surinkti laikrodžius. Mums svarbu, kad vaikai geriau orientuotųsi savo aplinkoje, o tam gali padėti tik jiems patinkanti veikla“, – sako J. Jaraminienė.
Ji paaiškina, kodėl vaikai mokosi gestų: „Yra vaikučių, kurie negali kalbėti, o tiems, kurie kalba, gestai padeda geriau išmokti daiktų pavadinimus. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mokomės vieno gesto, o penktadienį pasikartojame žaidimo forma.“
Lavinamosios klasės mokytoja logopedė Jurga Klimkienė sako, kad pradžioje buvo daug nerimo ir baimės, bet dirbant komandoje viskas įmanoma. Mokytoja pabrėžia, kad šiuo laikotarpiu labai pasikeitė bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais – jis tapo daug aktyvesnis, artimesnis.
„Manau, kad tėvams šiuo metu tikrai nėra lengva – juk mokykla persikėlė į namus. O vaikams pradžioje buvo sunku suvokti, kodėl pamokos turi vykti namuose. Su tėvais bendraujame visais įmanomais būdais – elektroniniu paštu, telefonu, turime ir mesendžerio grupę. Pastebėjau, kad tėvai noriai bendrauja tarpusavyje, mielai siunčia savo vaikų darbelių nuotraukas, pasidžiaugia kitų darbais. Pamokos mūsų, kaip ir kitose klasėse, vyksta asinchroniniu ir sinchroniniu būdu. Šalia vaikų visada yra jų padėjėjai – mamos ir tėčiai. Gera žinoti, kad tėvai pasitiki mokytojais“, – pasakoja J. Klimkienė.
O ką apie nuotolinį mokymą mano patys tėveliai?
Kaimas – ne tik atostogoms
Arvydas Nemčinavičius, autizmo spektro sutrikimą turinčio aštuntoko Mato tėtis, sako, kad su sūnumi karantino laikotarpiu apsigyveno kaime Kelmės rajone. „Kai buvo priimta įstatymo pataisa, kad nedarbingumo pažymą gali gauti tėvai, kurie prižiūri ir vyresnius negu 12 metų negalią turinčius vaikus, tuojau pasinaudojau šia lengvata ir mudu „emigravome“ į kaimą“, – pasakoja A. Nemčinavičius.
Matas buvo įpratęs, kad kaime jis su tėvais atostogauja. Tai, kad kaime galima mokytis, jam nauja patirtis. Kaime darbų netrūksta, tad tėtis mano, kad kūno kultūros pamokėlės sūnui nėra būtinos, o kitas iš mokytojų gaunamas užduotėles Matas padaro ir kompiuteriu, ir popieriuje. Mokydamasis Matas entuziazmu netrykšta, bet savo tėtį kartais labai nudžiugina. „Vakar stebuklas įvyko, – pasakoja A. Nemčinavičius. – Vakare, prieš eidamas miegoti, Matas klausia: „Pirmadienį matematikos užduotėlių galėsiu daryti?“ Atsakiau: „Gerai.“ Jis dar patvirtino, kad darys pats. O tik prabudęs vėl klausia: „Matematika?“ Su džiaugsmu pritariau: „Gerai.“ Matui patinka ir tinka nuotolinis mokymas“, – sako jo tėtis.
Jis pasakoja, kad sūnus – vienišius, klasėje jam būna pernelyg triukšminga. „Dabar jis ir užduotėlių daugiau padaro, ir lauke pabūna. Mažiau streso patiria. Tik ar vaikas neatpras bendrauti? – svarsto A. Nemčinavičius, bet supranta, kad socialiniai ryšiai sūnui būtini. – Kai tik baigsis karantinas, vėl eisime į mokyklą, vėl pratinsimės prie kolektyvo.“
Mama Laineda augina penkias dukras. Jos antroji dukra trylikametė Mia, turinti Dauno sindromą, mokosi jungtinėje klasėje. Keblumų dirbant kompiuteriu dukrai nekyla, tačiau mamai tapti dukros mokytoja – naujas iššūkis. Viena mergaitė nepajėgtų padaryti užduotėlių. Ji turi apvedžioti skaičius, spalvinti, daryti aplikacijas. Užduotėles tėvai atspausdina, o Mios atliktus darbelius nufotografuoja ir siunčia mokytojai. Drauge su gydomosios kūno kultūros mokytoja mankštą daro ir dukra, ir jos tėvai.
„Mūsų Mią reikia sudominti, nes kai tik jai neįdomu, ji gali nueiti nuo kompiuterio“, – tikina Laineda. Mia kalba sava kalba, bet supranta, kas jai rodoma gestais, judesiais. Mama tikisi, kad ateis toks metas, kai mergaitė pradės kalbėti. „O dabar mokomės, negalime sustoti“, – sako mama.
Dešimtoko Armino, turinčio autizmo spektro sutrikimą, mama Sonata sako, kad padėdama sūnui mokytis nuotoliniu būdu pati išmoko geriau naudotis technologijomis. O sekasi sūnui visai neblogai. Jam būtų labai liūdna per karantiną sėdėti namie ir nieko neveikti. Kaip ir visiems mums.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
