„Kaip gėlė negali tinkamai augti nederlingose žemėse, taip ir gabus vaikas negali pilnavertiškai vystytis aplinkoje, kurioje neranda atsakymų į jam rūpimus klausimus. Žingeidumas, neįprasti atradimai, kūrybiški sprendimai – tai tik keli gabaus vaiko bruožai, kuriuos pastebėjęs mokytojas turėtų kuo kryptingiau lavinti. Svarbu suteikti mokiniui tiek naujos medžiagos, kiek jis nori ir pajėgia priimti. Reikia nuolat pateikti šiek tiek sudėtingesnes, bet „įkandamas“ užduotis. Taip moksleivis turės galimybę pajusti kūrybos džiaugsmą ir pasitenkinimą, kad sugebėjo įveikti naują iššūkį“, – teigia Kauno technologijos universiteto gimnazijos matematikos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius.
Nors mokytojo profesinio pasirengimo darbui su vaikais reikalavimai yra aprobuoti Švietimo ir mokslo ministerijos, tačiau be to labai svarbu, kad pedagogas mylėtų savo darbą, būtų savo mokomosios srities specialistu ir, visų svarbiausia, kad sugebėtų moksleivį palaikyti morališkai ir įkvėptų tikėjimą savo gabumais. Moksleivis, matydamas puikų pavyzdį prieš akis, t. y. mokytoją, kuris dega noru sudominti savo disciplina, greičiau susidomės mokomu dalyku, o paragintas to paties mokytojo – atras ir norą įveikti vis didesnius iššūkius. Taip pamažu mokiniai savo noru ir su dideliu džiaugsmu pradeda varžytis konkursuose ir olimpiadose, neretai po to savo profesinį kelią ima sieti su pamilta disciplina.
Mokytojai savo dėmesį į gabius moksleivius labiausiai turi sutelkti jų ankstyvojoje paauglystėje, kuomet noras būti „tokiu kaip visi“ yra svarbesnis, nei asmeninis tobulėjimas. Kai kurie ypatingų mokymosi gabumų turintys vaikai, norėdami pritapti prie bendraamžių, greitai gali mesti ilgai mintą kelią link puikių rezultatų, todėl, pasak L. Narkevičiaus, mokytojui labai svarbu tokiu asmenybės formavimosi metu atrasti priėjimą prie moksleivio, būti kantriu, išmokyti ir įtikinti vaiką, kad galima suderinti kelis poreikius vienu metu.
Mokymosi procese labai svarbus yra pedagogų ir jų mokinių tėvų tarpusavio santykis – rezultatai visuomet geresni, kai tėvai pedagogais pasitiki. Visgi dažnai mokytojams iššūkiu tampa tie tėvai, kurie puoselėja per didelius lūkesčius, nes įsivaizduoja, jog jų vaikas yra pats talentingiausias, todėl jis būtinai turi visur pirmauti. Nepatenkinti vaiko rezultatais, tėvai dažnai daro „meškos paslaugą“, nes dėl nepasisekimo ima kaltinti aplinkybes: mokytojus, kad suteikė per mažai žinių, olimpiadų organizatorius, kad užduotis paruošė netinkamas, mokyklą, kad į darbą priima nekvalifikuotus pedagogus ir t. t. Tėvams būtina suvokti, kad keldami per didelius reikalavimus tik apsunkina padėtį: tiek mokytojai, tiek vaikai jaučiasi įsprausti į kampą ir patiria nuolatinę įtampą, todėl išpildyti lūkesčius tampa dar sudėtingiau.
