Šis verslininko Gedimino Žiemelio projektas viešojoje erdvėje susilaukė įvairių nuomonių. Kai kurie sveikino sprendimą, kadangi Lietuvos krepšinio padangėje galimai atsiras naujas, konkurencingas klubas, kiti gi kritikavo veiksmus ir pernelyg grandiozinius pažadus.
Galiausiai nuo kalbų net apie galimą žaidimą Eurolygoje pereita prie to, kad buvo perimtas dabar jau buvęs Alytaus „Dzūkijos“ klubas, vietoj kurio ir atsirado „Wolves“.
Naujasis klubas ateinantį sezoną dar žais Alytuje, o paskui kelsis į Vilnių. O kas laukia dar tolimesnėje ateityje kol kas lieka neaišku.
„Wolves“ vairą perėmęs R. Kurtinaitis paskutinį sykį trenerio duonos ragavo 2020/21 m. sezone, kai dirbo Maskvos srities „Chimki“. Ten sezonas susiklostė labia prastai, kadangi Eurolygoje per 19 rungtynių buvo iškovotos vos 2 pergalės.
Tad 2021-ųjų sausį, dar nesibaigus sezonui, lietuvis paliko vyr. trenerio postą ir iki dabar, kaip pats sako, ramiai sau atostogavo, bet pagaliau suprato – jau norisi naujo iššūkio.
„Gyvenau, atrodo, ramiai ir nesigilinau per daug. Bet, kai su viskuo susidūriau, supratau, kad man ši veikla malonesnė nei gulėti prie baseino. Buvau pasiilgęs to darbo, nes tai yra man artimi dalykai“, – kalbėdamasis su Tv3.lt sakė R. Kurtinaitis.
Visiškai naujai suburta „Wolves“ sudėtis stovyklą pradėjo praėjusią savaitę. Tiesa, kol kas trūksta Lietuvos rinktinei atstovaujančių Eigirdo Žukausko, Kristupo Žemaičio ir argentiniečio Marcoso Delios, kuris žaidžia gindamas savo šalies spalvas.
Apie „Wolves“ klubą ir naujus iššūkius – interviu su R. Kurtinaičiu.
Pasirengimui stovyklą sezonui tik pradėjote. Bet kokie tie pirmieji įspūdžiai, ties kuo daugiausiai dabar dirbate?
Kai susirinkome tris dienas buvome lauke, tada treniruoklių salėje. Šiandien jau pabuvome salėje, kur treniravome metimus. Sunku ką pasakyti, kadangi neturime pilnos komandos. Du žaidėjai žaidžia Lietuvos rinktinėje, M. Delia atstovauja Argentinai ir nebus maždaug iki rugsėjo vidurio. Neturime trijų svarbių žaidėjų, o kiti treniruojasi gerai.
Kartu treniruojasi keletas žaidėjų be kontraktų. Tad ir jiems gerai palaikyti formą ir mums, nes turime dešimt žaidėjų ir galima žaisti krepšinį.
Buvote pasiilgęs tos visos krepšinio virtuvės?
Taip. Čia yra tie dalykai, kuriuos mėgstu. Gyvenau, atrodo, ramiai ir nesigilinau per daug. Bet, kai su viskuo susidūriau, supratau, kad man ši veikla malonesnė nei gulėti prie baseino. Buvau pasiilgęs to darbo, nes tai yra man artimi dalykai.
Klubas, jei taip galima pasakyti, kuriasi nuo balto lapo. Laukia daug iššūkių, matyt, ir padarytų klaidų, kadangi nauja organizacija. Jūs tai žinodamas ilgai svarstėte pasiūlymą? Ir kodėl galų gale nutarėte jį priimti?
Dar galbūt prieš pusmetį viename interviu kalbėjau, kai buvo paklaustas, ar domintų toks darbas, aš atsakiau – o kodėl gi ne? Man patinka iššūkiai, viskas kuriama nuo pradžių. Ambicijos didelės. Esu viską nuo nulio pradėjęs, kai dirbau Azerbaidžane.
Ten ir komanda, ir čempionatas kūrėsi nuo nulio. Man teko ir jaunimą treniruoti. Praktiškai viską daryti vienam, bet per penkerius metus viskas, manau, neblogai susilipdė.
Tai tos patirties turiu. Aišku, šiame klube tikrai dirba nemažai tikrų profesionalų. Yra niuansų, bet viskas pataisoma, visada pradžioje organizacijose gal kažko trūksta, bet mes tikrai susėdame, aptariame viską, kokius žingsnius galima žengti. Vieni klubai turi 20-30 metų įdirbį, kiti gal ir daugiau.
Bet kol kas viskas gerai, startas geras, tikrai kalbamės, mums padeda, suteikia viską, ko prašome. Randame svarbiausius sprendimus kartu.
Kalbant apie komplektaciją. Kiek esate patenkintas sudėtimi dabar ir ar planuojama pasikviesti dar naujokų?
Pagrindą turime. Bet, aišku, dar žiūrėsime. Nežinau, kiek to biudžeto likučio dar yra, tuo labiau Rimantas Kaukėnas rūpinasi. Bet praktiškai viską turime. Aišku, jei bus galimybė tikrai vieną kitą žaidėją dar neprošal būtų įsigyti.
Naujas klubas, natūralu, kad neturi ir sirgalių bazės. O be sirgalių juk sporto komanda sunkiai gali egzistuoti. Dabar žaisite Alytuje, paskui Vilnius laukia. Kaip Jums atrodo, kaip reikėtų tą sirgalių bazę kurti?
Daug dėmesio spauda skiria tam iš negatyvios pusės, kiek mačiau. Kalbant ir apie klubą. Tų trikdžių šiek tiek registruojant klubą buvo. Buvo skeptikų, kad gal išvis niekas ča neįvyks, bet dabar viskas keičiasi. Visi mato, kokia linkme einame.
Kiek sutinku krepšinio pasaulio žmonių, tai visi tikrai laukia naujo sezono ir jiems įdomu, ar „Wolves“ įkąs grandams, ką nuveiksime, kaip atrodysime. Susidomėjimas didelis.
Kas dėl žiūrovų, tai tas užtrunka. Bet geriausia juos pritraukia pergalės. Aišku, neturime įdirbio itin ilgo ar kaip koks „Žalgiris“ ir 70 metų istorijos. Žaisime Alytuje, sirgaliai kažkiek išlikę. Prie klubo broliai Lavrinovičiai prisijungs, kurie gerbiami, smagūs žmonės, padės ties tuo.
Čia gal labiau ne mano sritis. Bet juk ir žalgiriečių sirgaliai praėjusiais metais gausiai į areną nesirinko, kai buvo toks nevykęs sezonas. Reiškia sirgalius galima pritraukti pergalėmis.
Kokie yra „Wolves“ tikslai ir artimiausiame sezone, ir ilgalaikiai?
Konkrečių tikslų nebuvo. Yra dalykų, apie kuriuos garsiai gal nereikėjo dar kalbėti tiek, pasilkti sau, bet žinome G. Žiemelio ambicijas ir versle, mano paties ir sporte. Mes nesidairome į egzisistavimą, norime kažką pasiekti.
Bet šiaip tai nebuvo konkretaus pokalbio apie sezoną, kad turime būti ketvirti-penkti ir t.t. Aišku, kad tas sezonas bus sunkus, viskas nauja, bet, jei dirbsime taip intensyviai kaip dabar, manau, viskas bus gerai. Turime kokybišką sudėtį.
Laukia iššūkiai, kadangi rugsėjo 27 d. žaisime FIBA Europos taurės atrankoje, o M. Delia grįš turbūt tik mėnesio viduryje, abu lietuviai, jei žais čempionate, grįš tik rugsėjo 19-ąją.
O jiems sugrįžus tas emocinis fonas bus kitas ir nėra lengva jį išlaikyti. Galų gale ir psichologiniai, ir fiziniai dalykai lemia, o kur dar nuovargis. Tad trims svarbiems mūsų žaidėjams reikės laiko ir tai bėda. Bet sezono metu, manau, susitvarkysime.
Esate interviu basketnews.lt sakęs, kad su G. Žiemeliu klubą projektavote dar anksčiau. Bent jau pokalbiai neformalūs buvo apie galimybę kurti krepšinio projektą?
Mes susitikdavome Maksvoje, kai dirbau „Chimki“. Kai jis dar ten savo verslų turėjo prieš keletą metų. Pasikalbėdavome apie krepšinį, gyvenimą. Kalbėjome apie Eurolygos komandą Londone, bet nepavyko tas projektas, kadangi nebuvo gauta arena, o ją pasistatyti ten nelabai yra šansų dėl įvairių aplinkybių.
Tad nieko ir neišėjo. Tikrai žinau, kad Eurolygos vadovas Jordis Bertomeu jau turbūt dešimt metų taikosi į Londono rinką. Buvo gera proga, sąlygos, bet nepavyko, tad atsirado kalbos apie klubą Lietuvoje.
Tai tų pokalbių buvo apie viską ir apie krepšinį. Aš jam kažką patardavau, tiesiog padiskutuodavome. Na, o dabar kalbos virto kūnu. Žingsnis po žingsno ir žiūrėsime, kaip seksis.
Kalbant apie reakcijas viešojoje erdvėje. Buvo užsiminta apie G. Žiemelio daug planų grandiozinių, kai kurie ne itin pavyko. Kalbama ir apie jo verslo galimas sąsajas su Rusija. Kaip Jūs į tai žiūrite ir ar tai kažkiek turėjo/neturėjo įtakos jums priimant darbo pasiūlymą?
Matote, visi labai greit mėgsta daryti išvadas ir kalbėti daug ta pačia tema. Apie viską kalbėti iš eilės. Aš kitaip žiūriu. Man jau 62 metai, turiu patirties gyvenime pakankamai. Dažniausiai viskas nebūna taip paprasta. Per naktį visko nepakeisi, viskam reikia laiko.
Pavyzdžiui, kas galėjo pagalvoti, kad mus užklups tokia pandemija ir du metus pasaulis sustos?
Tai prieš pandemiją verslas, pavyzdžiui, galėjo daug planų turėti, bet va taip nutiko ir tenka keisti viską. Aviacijos verslas prarado tiek pajamų, kad tokio skaičiaus mokykloje manęs gal ir nemokė. Galbūt kitų planus dabar koreguoja karas. Viskas keičiasi kartais. Galbūt sumanymai, kurie buvo realūs prieš 5-6 metus dabar nelabai įgyvendinami.
Juk yra posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Buvo dideli planai, dabar turime tokį produktą, kokį turime. Gerą sudėtį, paskui žaisima ASG arenoje.
Laukia atranka į Europos turnyrą. Nors ir tai silpnesnis turnyras, bet pradėti nuo nulio ir iškart būti Eurolygoje būtų buvę sunku. Bet kažkas vyksta, viskas po truputį.
Miuncheno „Bayern“ klubas yra geras pavyzdys. Prieš dešimt metų jie buvo niekas, bet tada susidėliojo planą, po truputį, po truputį žengė ir dabar stiprus klubas Eurolygoje.
Ar galima sakyti, kad Jūsų trenerio karjeroje dabartinis etapas yra didžiausias asmeninis iššūkis?
Man patinka iššūkiai. Jeigu atvirai, kai buvo kalbų, kad visi skeptiškai atsiliepė apie naują klubą, projektą ir kada man pasiūlė, tai man norėjosi kuo labiau įrodyti kitiems. Man čia buvo papildoma motyvacija. Man net patinka, kai atrodo tokia sunki situacija ir pabandyti viską pakeisti. Papildoma motyvacija.
Turiu buitinį pavyzdį. Prie namo turiu atvirą baseiną, kuris šiemet nelauktai sužaliavo. Ko tik neišbandėme su specialistais. Dukra ir žmona jau net juokėsi iš manęs, kam tą dar darau, bet po truputį pavyko viską ištaisyti, dabar viskas gerai ir šeimyna gali maudytis.
Man patinka iššūkiai, kad kažką padaryti, pakeisti, ypač, kai niekas netiki. Tad panašiai ir yra kalbant apie krepšinį.
Kalbant kitomis aktualiomis temomis. Ar stebėjote Lietuvos rinktinės draugiškus mačus?
Taip. Mačiau ir kitų komandų. Stebėjau slovėnų ir serbų mačą. Yra visokių nuomonių, kaip reikia pradėti pasiruošimą. Gal pradedi nuo silpnesnių komandų, o paskui jau stipresnės, bet tai, ką pamačiau su suomiais ar estais, man ne itin patiko.
Tai nebuvo tas, ką norėtųsi matyti. Su ispanais jau buvo geras testas. Aišku, jie gal nėra tokie stiprūs, kai pbuvo prieš dešimt metų, pas juos vyksta kartų kaita, bet jie vis vien pasaulinio lygio komanda.
O koks tas pasiruošimo, pavyzdžiui, Europos čempionatui planas, anot Jūsų, būti tinkamiausias?
Yra kelios rūšys. Tu arba šlifuoji žaidimą treniruočių procese, arba per rungtynes. Antanas Sireika visada mėgdavo daug draugiškų mačų, Jono Kazlausko laikais irgi taip pat būdavo. Berods vieną vasarą rinktinė pasiruošimo cikle net 12 mačų žaidė.
Kitos gi komandos, kurios turi daugiau Eurolygos klasės žaidėjų, tai jos pasirenka mažiau rungtynių, stipresnius varžovus, nes treneriai žino, kad nelabai ten kažko jų primokysi ir pritreniruosi. Tai daugiau remiasi į meistriškumą ir žaidžia su stipriais varžovais.
Kuris čia planas geresnis ar blogesnis nėra aišku. Kiekvienas taiko sau tinkamesnę filosofiją.
O ar pamatėte mūsų rinktinės žaidimo braižą?
Sunku kažką labai ir kalbėti apie mačus su estais ar suomiais, nes pas juos net ir lyderis nežaidė. Kaip sakiau, su ispanais buvo gerai, bet, kas įstrigo, tai, pavyzdžiui, slovėnų ir serbų mače komandos nepapuola į duobes. Yra disciplina.
O pas mus tų duobių pasitaiko. Startinis penketas geras, gal pirmas keitimas irgi, bet paskui trūksta suolo pagalbos. Su startiniais žaidėjais įgyjama persvara, bet tie pagrindiniai krepšininkai negali žaisti visą mačą. Tada, pavyzdžiui, sėdus J. Valančiūnui ar D. Saboniui žaidimas sustoja, viskas grįžta į nulinę situaciją.
Būtų gerai, kad tie į aikštę įeinantys žaidėjai bent jau išlaikytų panašų atstumą, kuris, pavyzdžiui, prieš tai yra sukuriamas. Tai to stabilumo reikia ir gal didesnės suolo pagalbos.
Nuolat aptariama tema yra J. Valančiūno ir D. Sabonio žaidimas vienu metu aikštėje. Ar tokie dideli du kūnai nemaišo vienas kitam baudos aikštelėje. Kaip Jums šios diskusijos?
Ne. Tikrai puikiai jie kartu žaidžia ir dera. Kai jie kartu, mes turime tokią rimtą jėgą po krepšiu. Tiesiog pagalbos iš suolo reikia didesnės. Su ispanais Eigirdas nežaidė, jis gal įneštų to stabilumo šiek tiek. Komanda nėra bloga, nežinau, ko čia kiti kritikuoja.
Geras kolektyvas, matosi žaidimo stilius. Taip, gal stabilumo daugiau norėtųsi ar geresnio pataikymo, bet dar yra laiko porą savaičių. Manau, kad treneriai viską irgi puikiai mato.
Ignas Brazdeikis prieš keletą mėnesių debiutavo rinktinėje ir iškart tapo vienu svarbiausiu žaidėjų. Kokį įspūdį jis Jums palieka?
Ir rinktinei, ir „Žalgiriui“ reikėjo tokio žaidėjo. Nėra jis pagalbinis, jis kaip tik smaigalys. Tai žaidėjas, kuris sprendžia reikalus. Labai geras jo kūno balansas, ypač prasiveržus arčiau krepšio. Jis nekeičia trajektorijos, turi gerą kūną, metimą, skaito gerai situacijas.
Turi ir tam tikrų gudrybių, gerų judesių. Puikus žaidėjas. Pirmieji metai Europoje gal tokie, kad reikia laiko priprasti, kadangi JAV yra daugiau laisvės aikštėje, Europoje labiau visi grūdasi ir sudėtingiau puolime žaisti. Tačiau jis yra tas toks juodasis arkliukas, kuris gali atnešti gerą rezultatą.
Iki čempionato vos 12 dienų. Kaip jūs regite mūsų rinktinės šansus jame?
Ne itin mėgstu prognozes, nes viskas gali greitai keistis. Neduok Dieve kažkas iš lyderių patiria traumelę ir viskas keičiasi. Pas slovėnus irgi, jeigu Luka Dončičius ar serbų lyderis Nikola Jokičius per kažkurias draugiškas šiek tiek koją pasisuka ir viskas kardinaliai kitaip jau bus. Nesuplanuosi.
Aišku, linkiu visiems apsieiti be traumų, bet nenuspėsi, kaip bus. Žinoma, kad mes pasiilgę medalių, manau ir krepšininkai taip pat. Ilgą laiką dalyvavome dėl dalyvavimo, tai jau norisi medalių. Garsiai niekas gal to nesako, bet visi tą patį supranta.
