Šis straipsnis yra apie išskirtis – vyrus ir moteris – kurie daro ką nors ne taip kaip visi. Netrukus jus supažindinsiu jus su viena išskirtimi po kitos: verslo magnatais, roko žvaigždėmis ir programinės įrangos kūrėjais. Galiausiai, įminsime žydų sėkmės paslaptį.
Tyrinėdamas nepaprastai daug pasiekusių tarp mūsų esančių žmonių gyvenimus, aš teigsiu, kad mūsų sėkmės supratimas yra labai klaidingas.
Klaidinga pasaulėžiūra apie sėkmę
Kokį klausimą visada užduodame kalbėdami apie sėkmingus žmones? Mes norime žinoti, kokie jie, kokios jų asmenybės, kiek jie protingi, koks jų gyvenimo būdas ar kokį įgimtą talentą jie turi. Manome, kad būtent tos savybės paaiškina jų sėkmę.
Kiekvienais metais išleidžiamose verslininkų, muzikos atlikėjų, garsenybių autobiografijose pagrindinė siužetinė linija dažnai yra tokia pat: mūsų herojus gimsta neturtingoje aplinkoje ir dėl savo tvirto būdo bei talento prasimuša kelią į didybę.
Biblijoje broliai išvaro Juozapą ir jis parduodamas į vergiją, o paskui dėl savo talento ir įžvalgos jis iškyla ir tampa dešiniąja faraono ranka. Garsiuose Horatio Algerio XIX amžiaus romanuose jauni skurde gimę berniukai praturtėja pasinaudodami drąsa ir iniciatyvumu.
„Manau, kad apskritai tai kliūtis“, – kartą pasakė Džebas Bušas, paklaustas, ką reiškia būti vieno JAV prezidento sūnumi, kito JAV prezidento broliu ir turtingo Vol Stryto bankininko ir Jungtinių Valstijų senatoriaus anūku.
Kai jis kovojo dėl Floridos gubernatoriaus posto, ne kartą pavadino save „viską savo rankomis pasiekusiu žmogumi“, ir tai yra matas, parodantis, kad mes taip stipriai siejame sėkmę su individualiomis pastangomis.
„Pakelkite galvas ir pažvelkite į atvaizdą žmogaus, kuris iškilo iš niekur, kuris nieko nebuvo skolingas savo giminėms ar globėjams, kuris neturėjo galimybės nuo mažens mokytis, kuris jaunystėje komercinėse įmonėse dirbo daugybę juodų darbų, bet kuris gyveno, kad stotų prieš Karalių, ir mirė, kad paliktų vardą, kurio pasaulis niekada neužmirš“, – taip atidengdamas statulą Amerikos didvyriui Bendžaminui Franklinui kalbėjo Robertas Vintropas.
Šiuo straipsniu aš noriu įtikinti jus, kad šie asmenybe paremti sėkmės paaiškinimai yra neveiksmingi. Žmonės neiškyla iš niekur. Mes tikrai kažką skolingi savo giminėms ir globėjams.
Gali atrodyti, kad žmonės, kurie stoja prieš karalius, viską pasiekė patys. Bet iš tikrųjų jie nuolat gauna naudą iš paslėptų pranašumų, nepaprastų galimybių ir kultūrinio paveldo, kas leidžia jiems mokytis, atkakliai dirbti ir suvokti pasaulį taip, kaip negali kiti.
Tai, kur ir kada augome, yra reikšminga. Kultūra, kuriai priklausome, ir mūsų protėvių perduotas palikimas formuoja mūsų laimėjimų struktūrą taip, kaip mes net negalime įsivaizduoti.
Kitaip tariant, nepakanka paklausti, kokie yra sėkmingi žmonės. Kad atskleistume sėkmės ir nesėkmės logiką, reikia paklausti, iš kur jie.
Biologai dažnai kalba apie organizmų „ekologiją“: aukščiausias miško ąžuolas yra aukščiausias ne tik todėl, kad jis išaugo iš ištvermingiausios gilės; jis aukščiausias taip pat ir todėl, kad jokie kiti medžiai neužstoja jam saulės šviesos, kad aplink esantis dirvožemio sluoksnis buvo gilus ir derlingas, kad joks triušis nenugraužė jo žievės dar būnant jaunu medeliu ir kad joks medkirtys nenukirto jo prieš jam subręstant.
Mes visi žinome, kad sėkmingi žmonės dygsta iš ištvermingų sėklų. Bet ar pakankamai žinome apie saulės šviesą, kuri juos šildė, dirvožemį, kuriame jie suleido šaknis, ir triušius bei medkirčius, kurių išvengti jiems nusišypsojo laimė? Šis straipsnis ne apie aukštus medžius. Jis apie miškus.
Nepaprasta Bilo Džojaus sėkmės istorija
1971-aisiais Mičigano universitetas atidarė savo naują Kompiuterių centrą. Milžiniški universiteto didieji kompiuteriai stovėjo didelės baltos patalpos viduryje ir priminė fantastinį filmą.
Mičigano universitetas turėjo vieną pažangiausių informatikos studijų programų pasaulyje, ir per Kompiuterių centro gyvavimo laiką šioje baltoje patalpoje apsilankė tūkstančiai studentų, tarp kurių buvo ir nerangus paauglys, vardu Bilas Džojus.
Džojus atvyko į Mičigano universitetą Kompiuterių centro atidarymo metais. Jam buvo šešiolika. Netoli Detroito esančios Nort Farmingtono vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje Bilas buvo išrinktas „stopriausiu mokiniu“, kas, pasak jo, reiškė, kad jis buvo „nuoboda be pasimatymų“.
Jis manė, kad galiausiai taps biologu ar matematiku. Bet vėliau, pirmaisiais studijų universitete metais, atsitiktinai užklydo į Kompiuterių centrą – ir užkibo.
XX a. dešimtmečio pradžioje, kai Džojus mokėsi programavimo, kompiuteriai buvo kambario dydžio. Viena mašina (kuri turbūt turėjo mažiau pajėgumo ir atminties nei dabartinė jūsų mikrobangų krosnelė) galėjo kainuoti daugiau kaip milijoną dolerių.
Kompiuteriai buvo retas dalykas. Jei vieną radote, tai buvo sunku gauti prieigą. Jei sugebėjote gauti prieigą, tai galėjo kainuoti visas jūsų santaupas.
Maža to, pats programavimas buvo siaubingai varginantis. Tai buvo laikas, kai kompiuterio programos buvo kuriamos naudojant kartonines perfokortas. Kiekviena kodo eilutė būdavo įspaudžiama kortelėje perforatoriumi. Sudėtingas programas galėjo sudaryti aukštos krūvos iš šimtų, jei ne tūkstančių šių kortelių.
Kai tik programa būdavo paruošta, reikėdavo eiti prie bet kurio didžiojo kompiuterio, prie kurio turėjote prieigą, ir paduoti operatoriui krūvą kortelių. Kadangi kompiuteris galėjo vienu metu atlikti tik vieną užduotį, operatorius jūsų programai paskirdavo laiką, ir savo kortelių galėjote neatgauti kelias valandas ar visą dieną.
Ir jei savo programoje padarėte nors vieną klaidą – net spausdinimo – turėsite atsiimti korteles, aptikti klaidą ir pradėti visą procesą iš pradžių. Tokiomis aplinkybėmis bet kam buvo be galo sudėtinga tapti programavimo ekspertu.
Šitaip buvo iki septintojo dešimtmečio vidurio, kai buvo rastas programavimo problemos sprendimas. Kompiuteriai tapo pakankamai galingi, kad galėtų atlikti daugiau kaip vieną „paskyrimą“ vienu metu.
Savo ruožtu tai reiškė, kad programuotojams daugiau nebereikėjo fiziškai įteikti operatoriui savo krūvų kortelių. Buvo galima pastatyti daugybę terminalų, visus juos sujungti su didžiuoju kompiuteriu, ir kiekvienas galėjo dirbti – tiesiogiai – vienu metu.
Štai čia prasideda Mičigano universiteto vaidmuo, nes tai buvo vienas iš pirmų prie laiko paskirstos perėjusių universitetų pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Mičigano universitetas turėjo pakankamai kompiuterinio pajėgumo, kad Kompiuterių centre vienu metu galėtų programuoti šimtas žmonių.
Tai buvo galimybė, kuri atsivėrė Bilui Džojui, kai jis 1971-ųjų rudenį atvyko į universiteto miestelį. Jis pasirinko Mičigano universitetą ne dėl jo kompiuterių. Vidurinėje mokykloje jis su kompiuteriai neturėjo nieko bendra. Bilas domėjosi matematika ir inžinerija.
Bet kai pirmaisiais studijų metais jis užsikrėtė programavimo virusu, Bilas dėl laimingo atsitiktinumo pateko į vieną iš kelių vietų pasaulyje, kur septyniolikmetis gali programuoti viską, ką tik nori.
„Gyvenau šiaurinėje universitetinio miestelio dalyje, Kompiuterių centras taip pat buvo šiaurinėje dalyje. Kiek laiko aš ten praleisdavau? O, siaubingai daug. Centro durys buvo atviros dvidešimt keturias valandas per parą“, – teigia Bilas Džojus.
Taip pat jis minėjo, kad tais laikais Kompiuterių centre pasilikdavo visą naktį ir pareidavo namo tik ryte. Daugiau laiko jis praleisdavo čia nei paskaitose. „Visi mes ten periodiškai susidurdavome su užmiršimo pasirodyti paskaitose košmaru, net nesuvokdavome, kad buvome užrašyti į šias paskaitas“, – pastebi Bilas.
Tačiau problema buvo ta, kad visiems studentams buvo duodama sąskaita su fiksuota pinigų suma, tad laikas išsibaigdavo. Kai registruodavaisi, buvo privaloma nurodyti, kiek laiko norėsi praleisti prie kompiuterio. „Jie duodavo maždaug valandą“, – atsimena Džojus.
Bet kažkas suvokė, kad jei užrašysi „laikas lygu“ ir tada raidę, t.y. t = k, nuo sąskaitos nebus nuskaičiuota. Tai buvo programinės įrangos klaida. Galėjai įrašyti šią eilutę ir sėdėti ten amžinai.
Tik pažvelkite į palankių progų srautą Bilo Džojaus kelyje. Kadangi taip nutiko, kad jis įstojo į tokią perspektyvią mokyklą kaip Mičigano universitetas, jis užuot dirbęs su perfokortomis, galėjo praktikuotis laiko paskirstos sistemoje.
Kadangi taip nutiko, kad Mičigano universiteto sistemoje buvo įsivėlusi klaida, jis galėjo programuoti kiek tik norėjo. Kadangi universitettas veikė ištisą parą, jis galėjo pasilikti ten visai nakčiai. Ir kadangi jis galėjo tam skirti tiek daug valandų, atėjus metui, kai jam pasitaikė proga perrašyti UNIX operacinę sistemą, jis buvo pasiruošęs tokiai užduočiai.
Bilas Džojus buvo talentingas. Jis norėjo mokytis. Tai svarbi dalis. Bet prieš jam tampant ekspertu, kažkas turėjo duoti galimybę sužinoti, kaip tapti ekspertu.
Jis įgudo tik antraisiais metais, t.y. kai sukūrė programinę įrangą, kuria žmonės naudojasi ir šiandien, pvz. „Mac Os X“ operacinė sistema bei „Sun Microsystems“ (jis buvo vienas iš šios bendrovės įkūrėjų) programinė įranga, kuri leidžia prisijungti prie interneto.
Kai žurnalistas paprašė suskaičiuoti, kiek maždaug truko jo praktika valandomis, Bilas Džojus ėmė svarstyti: „Mičiganas. 1971-ieji. Rimtas užsiėmimas programavimo nuo antro kurso. Pridėkite vasaras, dar dienas ir naktis pirmaisias metais Berklyje. Penkeri metai. Nors nepradėjau tuo užsiimti nuo pirmos dienos Mičigane. Taigi, taigi galbūt… dešimt tūkstančių valandų? Maždaug tiek.“
„The Beatles“ sėkmės istorija
Ar dešimties tūkstančių valandų taisyklė yra visuotinė sėkmės taisyklė? Ar pasikapstę giliau kiekvieno stipraus lyderio istorijoje, visad rasime Mičigano universiteto Kompiuterių centro ekvivalentą – tam tikrą ypatingą galimybę praktikuotis?
Išbandykime šią idėją su kitu pavyzdžiu. Kad būtų paprasčiau, pasirinkime kiek įmanoma žinomesnį pavyzdį – viena garsiausių visų laikų roko grupių „The Beatles“.
Šios grupės nariai – Džonas Lenonas, Polas Makartnis, Džordžas Harisonas, Ringo Staras – į Jungtines Valstijas atvyko 1964 metų vasarį, pradėdami vadinamąją „britų invaziją“ į Amerikos muzikos sceną ir išleisdami virtinę populiarių įrašų, kurie pakeitė populiariosios muzikos įvaizdį.
Mus dominančiu aspektu pirmas įdomus dalykas apie „The Beatles“ yra tai, kiek laiko jie grojo kartu prieš atvykdami į Jungtines Valstijas. Lenonas ir Makartnis pirmą kartą pradėjo kartu groti 1957 metais, t.y. septyneri metai prieš atskrendant į JAV. Beje, laiko tarpas tarp grupės įkūrimo ir jų neabjotinai didžiausių meninių pasiekimų – albumų „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ ir „The Beatles (White Album)“ –
1960-aisiais, tuo metu, kai „The Beatles“ dar buvo dėl vietos po saule kovojanti mokyklos grupė, juos pakvietė groti į Hamburgą Vokietijoje.
„Tais laikais Hamburge nebuvo rokenrolo muzikos klubų. Ten buvo striptizo klubai“, – sako grupės biografas, Filipas Normanas.
Anot jo, buvo vienas ypatingas klubo savininkas, vardu Bruno, kuris iš pradžių dirbo atrakcionų aikštelės renginių vedėju. Jam kilo idėja atsivežti roko grupių, kad jos grotų įvairiuose klubuose.
Jie laikėsi tokio formulės. Tai milžiniškas šou be pertraukos, valanda po valandos, su įsvirduliuojančių iš išsvirduliuojančių žmonių minia. O grupės visą laiką grodavo, kad sulaikytų šį nuolat judantį žmonių srautą.
„Daugelis Hamburge grojusių grupių buvo iš Liverpulio. Bruno ieškoti grupių nuvyko į Londoną. Bet taip nutiko, kad jis Soho rajone sutiko verslininką iš Liverpulio, kuris Londone buvo visiškai atsitiktinai. Ir jis suorganizavo keleto grupių išsiuntimą į Vokietiją“, – teigė Normanas.
Šitaip buvo užmegzti ryšiai. Be to, galiausiai „The Beatles“ užmezgė ryšį ne tik su Bruno, bet ir kitais klubų savininkais. Jie vis grįždavo į Hamburgą, nes ten buvo daug alkoholio ir dar daugiau sekso.
Ir kas tokio ypatingo buvo Hamburge? Tikrai ne geras užmokestis. Jiems nemokėjo daug. Galbūt ten buvo fantastiška akustika? To nebuvo. Galbūt nuovoki ir muziką išmananti publika? Nieko panašaus. Tiesiog absoliučiai visą tą laiką grupė buvo priversta groti.
Štai ištrauka iš Džono Lenono interviu po „The Beatles“ iširimo, kur jis kalba api grupės pasirodymus Hamburgo striptizo klube „Indra“:
„Mes patobulėjome ir įgavome daugiau pasitikėjimo. Atsižvelgiant į tą patirtį, kurią įgijome grodami kiaurą naktį, negalėjo būti kitaip. Buvo paranku, kad jie užsieniečiai. Mes turėjome dar smarkiau stengtis, įdėti į grojimą visą savo širdį ir sielą, perlipti per save.
Liverpulyje mūsų koncertai visada trukdavo tik vieną valandą, ir ten kas kartą tiesiog atlikdavome geriausias savo dainas, vis tas pačias. Hamburge turėjome groti po aštuonias valandas, taigi mes būtinai turėjome rasti naują grojimo būdą.“
Čia Pyto Besto, tuometinio grupės būgnininko, žodžiai: „Kai apie mūsų pasirodymus ėmė sklisti garsas, klubas pradėjo pritraukti daug žmonių. Mes grojome septynis vakarus per savaitę. Iš pradžių beveik be pertraukų grodavome iki pusės pirmos, kai klubai užsidarydavo. Bet mums tobulėjant dauguma žmonių dažniausiai likdavo iki antros valandos ryto.“
Grupė iš viso į Hamburgą važiavo penkis kartus, nuo 1960-ųjų iki 1962-ųjų pabaigos. Pirmos išvykos metu jie grojo 106 kartus po penkias ar daugiau valandų per vakarą. Antros išvykos metu grojo 92 kartus. Trečios – 48 kartus, iš viso 172 valandos scenoje.
Paskutiniai du angažementai, 1962 metų lapkritį ir gruodį, apėmė dar 90 grojimo valandų. Iš viso per pusantrų metų jie koncertavo 270 vakarų. Tiesą sakant, tuo metu kai jie patyrė pirmąją milžiniškos sėkmės bangą 1964 metais, jie buvo surengę maždaug 1200 gyvų pasirodymų.
Ar suvokiate, kaip tai nepaprasta? Dauguma šiandieninių grupių nesurengia 1200 koncertų per visą savo karjerą. Hamburgo išbandymas yra vienas iš dalykų, kuris išskiria „The Beatles“ iš kitų.
„Prieš ten išvykstant, iš jų scenoje nebuvo nieko gero, bet kai grįžo, jie buvo labai geri. Jie išmoko ne tik ištvermės. Jie turėjo išmokti begalę dainų – paruošti savas versijas visų dainų, kokios tik jums gali šauti į galvą, ne tik rokenrolo, bet taip pat ir šiek tiek džiazo. Prieš tai jie buvo visiškai nedrausmingi scenoje. Bet kai grįžo, jie skambėjo taip, kaip niekas kitas. Ten jie tapo savimi“, – teigė Filipas Normanas.
Šaltinis: Malkolmo Gladvelo knyga „Išskirtys“ (angl. „Outliers“), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Eugrimo“ leidykla.
