Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis P. Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su M. Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje. Pirmoje pokalbio su P. Stroilovu dalyje – apie tai, kaip jis sugebėjo padaryti slaptų dokumentų kopijas, ir kodėl nusprendė jas paviešinti.
Kaip Jums pavyko padaryti slaptų dokumentų kopijas?
Šių dokumentų likimas yra pakankamai sudėtingas. Oficialūs Politbiuro protokolai, ir šiaip TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partija – red. past.) archyvai, Rusijoje iki šiol išlieka įslaptinti. Bent jau praktiškai visi postalinistiniai archyvai. Tačiau kaip juos beslėptum, rusiškame chaose istorikas kartais gauna šansą prisikapstyti ir prie slaptų medžiagų. 1991 metais, kai M. Gorbačiovą ir jo padėjėjus vijo iš Kremliaus, jie iš senojo darbo pasiėmė su savimi tūkstančius slaptų dokumentų, tarp kurių buvo ir asmeninių užrašų iš Politbiuro ir kai kurių jo komisijų posėdžių. Šie dokumentai vėliau buvo patalpinti Gorbačiovo fondo archyve. Bėgant laikui, praėjusio dešimtmečio pradžioje į archyvą pradėjo leisti kai kuriuos „draugiškus“ tyrinėtojus. Būtent su tokiu statusu aš ten ir patekau. Iš tiesų „draugiškas“ aš nebuvau, M. Gorbačiovo nusikaltimai mane domino ne ką mažiau, nei jo žygdarbiai, tačiau jie apie tai nežinojo.
Žinoma, net ir „draugiškiems“ tyrinėtojams buvo taikoma eilė apribojimų: daugelio dokumentų iš viso nerodydavo, o tų, kuriuos rodydavo, nebuvo galima kopijuoti be specialaus leidimo. Tačiau dokumentai buvo saugomi kompiuteryje, ir aš radau būdą per vietinį tinklą pasiekti įslaptintus failus ir apeiti kopijavimo draudimą. Trejus metus aš sėdėjau M. Gorbačiovo fonde ir persiuntinėjau pats sau slaptus dokumentus elektroniniu paštu.
Ar nebuvo baimės būti pagautam?
Kalbant apie baimę, žinoma, tam tikra rizika buvo. Tuo metu, kaip iš esmės ir dabar, Kremlius po visą Rusiją vykdė šnipomanijos kampaniją – žmones sodindavo ilgam už nieką. Daugybę mokslininkų skelbdavo šnipais ir sodindavo į kalėjimus ne tik už bandymą paviešinti slaptą dokumentą, bet ir už įprastą bendradarbiavimą su kolegomis iš užsienio. Maždaug tuo metu įkalino Sergejų Vizirą ir dar keturis mokslininkus neva už slaptų technologijų perdavimą Kinijai – o jie viso labo pasidalino su kolegomis iš Kinijos duomenimis apie visiškai viešus eksperimentus. S. Viziras iki šiol sėdi kalėjime. Dar vieną tokį „šnipą“, senyvą Valentiną Danilovą, kalėjime laikė 11 metų, o išlaisvino visai neseniai, visiškai sugadinę jam sveikatą, ir tik tam, kad jis nemirtų kalėjime, tokiu būdu pagadindamas Vladimiro Putino režimo įvaizdį. Vos prieš keletą mėnesių teisme už uždarų durų 12 metų laisvės atėmimo davė Sviatoslavui Bobyševui ir Jevgenijui Afanasjevui, taip pat už įprastą mokslinį bendradarbiavimą su užsieniečiais.
Jeigu jau už visiškai neslaptų duomenų perdavimą užsieniečiams duoda tokias bausmes, tai ką mes galime kalbėti apie slaptus duomenis?! Žinoma, tai buvo rizikinga. Bet, visų pirma, aš viską buvau gerai apgalvojęs, pagauti mane buvo nelengva. Antra, man buvo 19 metų, o jei tokio amžiaus nesileisti į rizikingus nuotykius, tai kada dar tai daryti? Trečia, kas yra svarbiausia, atskleisti tiesą apie komunizmo nusikaltimus – pakankamai svarbus reikalas, dėl to buvo verta surizikuoti.
Ar Jūsų prašymas gauti politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje susijęs su šiais dokumentais?
Tiesiogiai susijęs. Aš išvažiavau iš Rusijos iš karto, kai tik užbaigiau dokumentų kopijavimo darbą. Ir padariau tai būtent dėl to, kad juos galėčiau publikuoti. Aš suvokiau, kad būdamas Rusijoje to padaryti negalėsiu ir būtent šiuo pagrindu ir prašiau prieglobsčio. Be to, man buvo svarbu, kad nešališkas anglų teismas peržiūrėtų mano bylą ir pripažintų, kad tiek mano istorija, tiek ir dokumentai – autentiški. Kitaip nuo šių dokumentų būtų galima lengvai atsiriboti – kas žinotų, ar aš sakau tiesą? O dabar aš turiu teismo sprendimą dėl prašymo dėl politinio prieglobsčio, kuriame tiesiogiai pasakyta, kad teismas peržiūrėjo dokumentus ir mano įrodymus, ir laiko mano archyvą autentišku, o mano istoriją – tiesa. Dabar to niekas neneigia, netgi Gorbačiovo fondas. Tačiau be tokio teisminio sprendimo jie galėjo reaguoti kitaip. Neatmetu, kad būtų prasidėję begaliniai ginčai, ar dokumentai yra tikri.
Slapti Gorbačiovo archyvai (nuotr. Gamintojo)
Kodėl gi vis dėlto Jūs nusprendėte dokumentus išleisti kaip knygą?
Mano uždavinys iš pat pradžių buvo paviešinti dokumentus kuo plačiau, kad visuomenė sužinotų tiesą apie sovietų nusikaltimus ir galėtų permąstyti savo istoriją, ypač – jos M. Gorbačiovo etapą. Tai yra būtent tas istorijos periodas, aplink kurį sukasi daugiausia melo. Daugelis – tiek Vakaruose, tiek Rytuose – tuomet pasidavė pagundai palaikyti „liberalų“ komunistinį lyderį, kuris vis dėlto atrodė geresnis už savo pirmtakus, ir vietoje to, kad priešintųsi komunistiniam blogiui, bendradarbiavo su juo. Dabar gi, kai sovietinė sistema žlugo, o M. Gorbačiovas susitepė save masinėmis žmogžudystėmis, bandydamas ją išgelbėti, visiems nelabai norisi sąžiningai vertinti tuos įvykius ir savo vaidmenį juose. Todėl ir archyvai išlieka slapti, o Vakaruose ir toliau pučia burbulą – M. Gorbačiovas, reformatorius ir Nobelio premijos laureatas. Štai kodėl svarbu ant stalo padėti objektyvius įrodymus, dokumentus, ir jų pagrindu įvertinti, kas gi toks iš tiesų buvo M. Gorbačiovas. Ir ką gi tokiu atveju reikėtų kalbėti apie tuos, kurie jį palaikė – Vakaruose ir Rytuose.
Tad mano principas toks: dokumentus aš visiškai laisvai atiduodu bet kam, kas yra pasiruošęs juos publikuoti, bet kokia forma: ar rinkinio, ar monografijos, ar tiesiog straipsnio pavidalu. Norinčių šiuolaikiniame pasaulyje ne tiek ir daug. Štai atsirado sąžiningi leidėjai Lietuvoje, kurie paprašė dokumentų – aš ir atidaviau. Duok Dieve, lietuvių visuomenė juose įžvelgs kažką naudingo. Aš neparinkinėjau dokumentus su tikslu nupiešti tam tikкą paveikslą ar iškelti kokią nors teoriją. Tiesiog surinkau iš archyvo viską, ką galėjau, kas liečia Baltijos šalis, ir atidaviau publikacijai.
Antroje pokalbio dalyje, kurią galėsite perskaityti jau rytoj, P. Stroilovas atskleis, koks buvo M. Gorbačiovo vaidmuo sausio 13-osios įvykiuose, bei papasakos, ką jis galvoja apie dabartinę Rusijos valdžią.
