Pastaruosius dešimt metų O. Kolobovaitė praleido užsienyje: „Na ta tyla automatiškai atsirado, dėl to, kad manęs nebuvo Lietuvoje maždaug dešimt metų. Gyvenau dvejus metus Londone ir likusius aštuonis – Rygoje. Kūriau šeimą, kūriau santykius.“
„Į Jungtinę Karalystę nuvažiavau pas savo tuometinį draugą. Man pavyko suderinti santykius ir tobulėjimą vokalo prasme. Nesimokiau oficialiai, bet lankiau paskaitas pas nuostabią vokalo pedagogę. Kartu nusprendėme grįžti šiek tiek arčiau. Latvija yra gimtoji šalis mano buvusio partnerio, o šalia – gimtoji Lietuva.“ – išvykimo priežastį atskleidė O. Kolobovaitė. Dainininkė papasakojo, mylimąjį sutikusi dainų konkurso, kurį vyras organizavo, metu.
Moteris svarstė, į užsienį norėjusi pabėgti ir dėl perdegimo: „Tai buvo gana sėkmingas laikas, bet tai galbūt nebuvo tai, ko aš norėjau. Man buvo labai visko per daug: žiniasklaidos dėmesio, projektų, veiklos. Nebesijaučiau gerai, esanti ten, kur turėčiau būti. Jaučiau, kad viskas krypsta ne ta linkme. Atvirai pasakius, aš tiesiog nuo to pabėgau. Norėjau save perkrauti. Tiesiog pasitaikė tokia puiki galimybė, sutikau man patikusį žmogų ir drąsiai pakėliau sparnus.“
Visgi, po dešimties metų santykių, O. Kolobovaitė ir gruzinų kilmės Davidas nusprendė sukti skirtingais keliais: „Mes ilgai ėjome prie to sprendimo. Tiesiog nesijautėme abu iki galo patogiai tuose santykiuose. Tas paskubėjimas nėra gerai, todėl kad mes per tą meilę, hormonus, nebematome esmės, kas yra kas. Neįžvelgiame svarbių niuansų, kurie paskui atsiskleidžia visame gražume. Ir aišku, mes jau buvome vienas kitam brangūs, svarbūs, stengėmės lipdyti tuos santykius, keistis vienas dėl kito. Bet tai buvo kova su vėjo malūnais, todėl, kad žmonės nesikeičia. Jei žmoguje tau kažkas nepatinka ar erzina jau pradžioje, toliau tikrai geriau nebus.“ – svarstė O. Kolobovaitė.
Kaip skyrybų priežastį moteris įvardija charakterių skirtumus: „Mūsų mentalitetai labai skiriasi. Nežiūrint į tai, kad jis užaugo Latvijoje, jis vis tik turi karšto gruzinų kraujo. Žmogus gali negyventi toje šalyje, bet kraujyje viskas yra užkoduota – tai yra genetika. Jie turi kitokį požiūrį į gyvenimą, prioritetus. Mes buvome kaip iš dviejų skirtingų pasaulių. Buvo ta trintis tarp mūsų, jis įsivaizdavo buitį ir gyvenimą su manimi vienaip, o aš – visai kitaip. Aš ir pati galbūt per stipriai pasinėriau į tuos santykius. Čia yra ta iliuzija, kurią mes susikuriame įsimylėję. Tas pabėgimas buvo laikinai mane nuraminęs, suteikęs man tą vaistą, kurio man reikėjo, bet širdyje vis tiek norėjau grįžti. Tai truko dešimt metų ir mes tapome labai artimi. Tapome tam tikra prasme priklausomi vienas nuo kito. Ir aišku, tokie išsiskyrimai niekada nepraeina lengvai.“
Solistė atvirauja – šeimą išsaugoti stengėsi iki paskutinės akimirkos: „Iki pat paskutinės akimirkos tikėjomės, kad viskas bus gerai. Nepaisant visų sunkumų galvojome, kad pavyks atrasti tą stebuklingą piliulę. Bet vis tiek atėjo tas momentas, kai pažiūrėjome realiai situacijai į akis ir supratom, kad viskas – daugiau nebereikia.“
Pasak O. Kolobovaitės, Davidas – puikus tėtis: „Dukra neseniai pas tėtį lankėsi dvi savaites. Buvo sunku suplanuoti dėl pandemijos, iki galo nežinojome, kaip veikia ta sistema karantinavimosi. Bet nusprendėme, kad jau laikas, nes prieš tai ji penkis mėnesius nematė tėčio. Tėtis jis nuostabus. Tai matyt irgi yra jo kraujyje, kadangi jiems tas rūpestis vaikais yra tikrai nesvetimas. Jis puikiai ja pasirūpina. Aš žinau, kad ji išvykusi į Latviją bus apipilta meile ir rūpesčiu, turės galybę veiklos. Jis labai ja rūpinasi, skambina kiekvieną dieną.“ Moteris teigė, su buvusiuoju artimai nebendraujanti: „Su manim santykiai tokie oficialūs. Nematau reikiamybės draugauti. Mes pasukome skirtingais keliais ir mūsų niekas išskyrus dukrą nebesieja. Nematau prasmės jam pasakoti apie savo jausmus, išgyvenimus. Gyvenu naują gyvenimą, turiu kuo rūpintis.“
Moteris pasakojo, po skyrybų atradusi save: „Ne, naujo žmogaus neturiu. Labai mėgaujuosi šiuo laikotarpiu. Tai tarytum mano atgimimas. Veidu atsigręžiau į save sugrįžusi į Lietuvą, praėjusi kelis emociškai sudėtingus mėnesius, kada galvoje virė chaosas: nebežinojau nei ką darysiu, nei ką veiksiu, kaip aš čia viena su vaiku...ir dar per karantiną. Aš tiesiog pradėjau save atrasti iš naujo. Pradėjau atrasti naujus ir seniai užmirštus dalykus apie save. Uždaviau sau daug klausimų. Leidausi į savęs pažinimo kelionę. Išgyvenusi tuose santykiuose dešimt metų daug ko išmokau ir įgijau galimybę vieną dieną iš naujo atrasti save.“
„Santykiuose, kurie nėra visai lengvi, tarytum pradingstame, mes kažką prarandame, kokia stipri mūsų siela bebūtų. Visas savo jėgas ir energiją skiriame santykių puoselėjimui, o iš tiesų viskas prasideda nuo mūsų pačių. Žmogus neturi savęs pamesti. Jis turi turėti savo pomėgius, veiklą. Moteris taip pat turi dirbti – tai yra jos savirealizacija. Vyrai, man atrodo, kreipia dėmesį į būtent tokias moteris, joms gera su jomis būti“ – svarstė O. Kolobovaitė.
O. Kolobovaitė pasakoja, su vyru išsiskyrusi be didesnių pykčių: „Labai svarbu neleisti visko užvaldyti emocijoms. Tokių dalykų spręsti karštakošiškai negalima. Emocijos užtemdo protą, o mums reikia mąstyti, spręsti, kaip būtų geriau visiems. Grįžus į Lietuvą pirmi trys – keturi mėnesiai buvo juodas etapas, negalėjau suvokti, kas įvyko. Skirtis yra toks jausmas, kad tas žmogus tarytum įaugęs į tave ir atrodo, kad kažkas jį būtų išplėšęs. Man yra gera gyventi dabar, šią akimirką, man bus gera gyventi rytoj. Mėgaujuosi tuo, ką man duoda gyvenimas.“ Dainininkė pasakojo, daug palaikymo sulaukusi iš artimųjų – laikotarpį po skyrybų praleido pas tėvus.
„Šiuo metu manęs vienišos mamos etiketė negąsdina. Aš esu asmuo, kuris turi save, turi savo gyvenimą, siekių, tikslų, turi savo veiklą. Turiu puikią dukrą, kurią labai myliu ir nematau šioje situacijoje tragedijos. Kartais žmonės išsiskiria ir tai normalu. Sudėtingai įsileidau skyrybų mintį, nes negalėjau įsivaizduoti, kad būsiu išsiskyrusi ir viena auginsiu vaiką. Neturėjau tokio pavyzdžio šeimoje – mano tėvai puikiai sutaria ir gyvena kartu. Jei kažkam santuokoje yra blogai – ar tada santuoka vis dar yra vertybė pati savaime? Vertybė yra žmonės, kurie sudaro santuoką.“ – svarstė O. Kolobovaitė
Žymi solistė neslepia – norisi kuo greičiau grįžti į sceną: „Pasistengsiu dėl savęs ir dukros, kad mūsų gyvenimas būtų šviesus, gražus ir spalvotas. Svajonių šiuo metu nekuriu, bet labai noriu įšokti į važiuojantį traukinį, kuriame nebuvau dešimt metų. Noriu dainuoti, man tai teikia didžiulį džiaugsmą. Žmonėms tai teikia geras emocijas. Be dainavimo sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą. Karantinas parodė, kad žmogus turėtų save mylėti ir vertinti nepriklausomai nuo to, ar dirba svajonių darbą, ar kažkokį prastesnį, bet kokiu atveju žmogus turi pats save mylėti ir gerbti.
„Nesugalvojau, ką veikčiau, jei negalėčiau grįžti į sceną. Puoselėju viltį, kad netrukus sugrįšime. Be artimųjų palaikymo būtų žymiai sunkiau. Pajamų tiesiog nėra šiuo metu. Vasara, ačiū Dievui, buvo aktyvi, pelninga. Ir vyras nepalieka likimo valiai.“
Moteris R. Šakalytei išdavė ir netikėtą dalyką – pasirodo, ji su dukros tėčiu iki šiol yra susituokusi: „Mes susituokėme. Ne iš karto – kai laukiausi. Mes norėjome, kad vaikas išvystų šį pasaulį oficialioje santuokoje, nors dabar manau, kad nereiktų imtis tokių spontaniškų sprendimų. Aš dar turiu kitą pavardę – nespėjome išsiskirti dėl reikalų ir vėliau karantino. Tik dabar pradedame tą procesą.“
Straipsnio autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
