Richardą Schickelis – ne tik žurnalo „Time“ bendradarbis, bet ir filmų apie garsiuosius kino režisierius (M. Scorsese, W. Alleną, S. Spielbergą) kūrėjas.
Kritikas mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie kino pramonės paslaptis atskleidžiančius filmus, kuriuos jau gruodį bus galima pamatyti per „Viasat History“ („Kino revoliucija: nauji veidai Holivude“ ir „Operacija „Holivudas“).
Apie Richardą Schickelį
Richardas Schickelis – filmų kritikas, dokumentinių filmų kūrėjas ir kino istorikas. Jis parašė daugiau nei 30 knygų apie kiną ir kino istoriją: „Disney versija“, („Disney Version“), „Jo įvaizdis žiniasklaidoje“ („His Picture in the Papers“), „D.W. Griffithas: amerikietiška svajonė“ („D.W. Griffith: An American Life“), „Nepažįstamos garsenybės: žvaigždžių kultūra“ („Intimate Strangers: The Culture of Celebrity“), „Brando: gyvenimas mūsų laikais“ („Brando: A Life in Our Times“), „Matinee Idylls“ ir „Labas rytas, pone Zipzipzipai“ („Good Morning Mr. Zip Zip Zip“) .
R. Schickelis sukūrė 30 dokumentinių filmų. Garsiausi jų: „Čarlis. Charleso Chaplino gyvenimas ir kūryba” („Charlie: The Life and Art of Charles Chaplin“), „Woody Allenas: gyvenimas kine“ („Woody Allen: A Life in Film“) ir „Filmuojant karą“ („Shooting War“) apie Antrojo pasaulinio karo kino operatorių.
R. Schickelis ką tik baigė knygą apie režisierių Elia Kazaną ir dokumentinį filmą apie režisierių Martiną Scorsese. Šis filmas - aštuonioliktas iš garsiausių Amerikos kino režisierių portretų ciklo.
R. Schickelis neseniai baigė rekonstruoti klasika tapusio Samuelio Fullerio filmą apie karą „Milžiniškas“ (“The Big One”). Šį filmą „New York Times“ įtraukė į metų geriausiųjų dešimtuką. Už šį darbą R. R. Schickelis apdovanotas Nacionalinės kritikų draugijos, Los Andželo ir Sietlo kino kritikų asociacijų.
Nuo 1972 m. R. R. Schickelis rašo filmų recenzijas žurnalui „Times“. Čia jis turi savo skiltį „Kinas popieriuje“.
„Viasat History“ kalbina Richardą Schickelį
- Ką manote apie Pentagono reikalavimą perskaityti ir turėti teisę keisti filmų scenarijus į leidimą naudotis karine technika ar filmuoti slaptose, uždraustose teritorijose? Ar jums šie mainai atrodo lygiaverčiai?
- Karinė technika ar slaptos teritorijos priklauso Pentagonui ir jie turi teisę jais disponuoti kaip tinkami. Žinau, tai skamba nelabai demokratiškai. Tačiau kariškiai privalo karą vaizduoti herojiškai ir įpiršti mums mintį, kad jis būtinas. Visgi manau, kad visi geriausi filmai apie karą yra nukreipti prieš karą. Negana to, jie buvo sukurti be Pentagono priežiūros, o tam reikia arba daugiau pinigų, arba neįtikėtino išradingumo. Pavyzdžiui, Samas Fulleris filmą „Pirmasis pėstininkų būrys“ („The Big Red One“) filmavo Izraelyje, naudodamasis vietine karine baze. Taip pat svarbu įsidėmėti, kad nė viena antikarinė juosta negali būti sukurta, kai vyksta karas, kai visi, taip pat ir Holivudas, aukština patriotiškumą. Nesu tikras, ar frazė „lygiaverčiai mainai“ tinka šioje diskusijoje. Žinoma, lygiaverčių mainų niekada nebūna, o prodiuseriui naivu tikėtis bendradarbiavimo su Pentagonu, kai jis ketina kurti antikarinį filmą. Būkime realistai.
- Manoma, kad amerikietiški filmai apie karą – tai tarnybos armijoje reklama. Teigiama, kad, pavyzdžiui, „Perl Harboras“ buvo milžiniška kariuomenės reklamos kampanija. Kokia jūsų nuomonė?
- Nežinau, ar „Perl Harboras“ buvo tik reklama. Jame pasakojama apie vieną baisiausių karo katastrofų istorijoje. Tai buvo tiesiog labai blogas filmas. Tikiu, kad Pentagonas galėtų leisti kurti realistiškesnius filmus. Kariškiai galėtų realiau vertinti karo istoriją arba situaciją Irake. Šiuo atveju filmo kūrėjai tiesiog norėjo surengti specialųjų efektų šou, o ne pavaizduoti tragediją, kurią galėjo sukelti neteisingi vyriausybės bei aukštų karo pareigūnų veiksmai. Ir kūrėjai, ir karininkai šiuo atveju tiesiog bendradarbiavo.
- Kodėl, jūsų nuomone, Johno Hustono filmas „Tebūnie šviesa“ („Let There Be Light“), sukurtas 1946 metais, Amerikos vyriausybės buvo uždraustas daugiau nei tris dešimtmečius ir kodėl tas draudimas baigėsi septintajame dešimtmetyje? Galbūt taip įvyko dėl prasidėjusios naujojo Holivudo eros?
- Akivaizdu, kad psichologinė įtampa ir stresas, kurį mūšiuose patiria kareiviai, gali išgąsdinti norinčiuosius stoti į armiją, ypač iškart po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau šis draudimas filmui suteikė populiarumo. Filmas tapo legendiniu, o jo kūrėjai tapo svarbiomis ano meto kultūrinio gyvenimo figūromis. Be to, psichiatrija pažengė taip toli, kad kariškiai jau gali drąsiai rodyti, kaip jie rūpinasi ne tik sužeistais karių kūnais, o ir jų sielomis. Nemanau, kad šio filmo atgimimas susijęs su „naujuoju“ Holivudu.
- Kokią žalą asmeniniams režisieriaus kūrybiniams sumanymams padaro Pentagonas, aktyviai dalyvaujantis kuriant filmą apie karą?
- Daugelis režisierių, bendradarbiaujančių su Pentagonu, neturi jokių asmeninių kūrybinių minčių, idėjų ar potencialo. Jie - tiesiog puikūs amatininkai. Tik patys geriausi režisieriai sugeba sukurti puikius filmus apie karą nebendradarbiaudami su karo specialistais.
- Du geriausiai naująjį Holivudą reprezentuojantys filmai – „Šių dienų apokalipsė“ („Apocalypse Now“) ir „Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“) yra nepaprasti ir šokiruojantys karo baisumų liudytojai. Koks buvo šių filmų vaidmuo tuo metu, kai Amerika bandė atsigauti po karo?
- Vietnamas buvo ypatingas. Kai šie filmai pasirodė, agresija Vietname jau buvo smerkiama. Šių filmų auditorija buvo visai kitokia nei iki šiol buvusių filmų apie karą. Juostos neformavo visuomenės nuomonės – jie ją atspindėjo ir pabrėžė. Karo rėmėjai, žinoma, nekentė šių filmų. Tačiau buvo daugybė žmonių, kurie pritarė filmuose iškeltai idėjai. Šių žmonių buvo pakankamai, kad filmai taptų hitais.
- Manoma, kad tokie filmai kaip „Nasrai“ („Jaws“) ir „Žvaigždžių karai“ („Star wars“) buvo savotiška naujosios Holivudo eros pabaigos pradžia. Kodėl?
- Filmai, kuriuos paminėjote, skirti jaunai auditorijai. Didžiausią pelną jie surenka per pirmąjį savaitgalį. Holivude ir toliau buvo kuriami filmai suaugusiems, tačiau dauguma buvo skirta vaikams – gausūs specialieji efektai, kvailokos komedijos ir t. t. Tai reiškia, kad Holivudui nebesvarbi vyresnioji auditorija, kuri yra daug įvairesnė. Jai beveik nebekuriama filmų, išskyrus kokius du per metus. Vienas tokių – „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“).
- Kaip apibūdintumėte kino istorijos laikotarpį - nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų?
- Labai platus klausimas. Tarkime, 1960-ieji su savo hitais – „Bonė ir Klaidas“ ir „Kinų miestas“ - buvo desperatiškas Holivudo bandymas sukurti meną turint nedidelius biudžetus, bet aukštus siekius. Tačiau prie paminėtų vadinamųjų „blockbusterių“ aš dar pridėčiau „Muzikos garsus“, kurie viską pakeitė. Paaiškėjo, kad galima uždirbti daugybę pinigų, jei išdrįsti dalyvauti šiuose milžiniškuose lošimuose ir išmesi teisingą kortą. Taigi į filmų kūrimo procesą įsijungė įtakingiausių didžiųjų kino studijų tūzai.
