Tačiau neįtikėtina šlovė maestro neapsvaigino – jis vis dar išlieka paprastas, nuoširdus ir visada įsimylėjęs muziką. Su ta meile maestro užaugino ir tris savo vaikus, kurie pasekė tėvo pėdomis ir muzikiniame pasaulyje jau išsikovojo garbingą vietą po saule. Apie savo karjeros aukštumas, meilę muzikai ir muzikines šaknis maestro sutiko duoti išskirtinį interviu Baltijos šalių orkestrų festivalio Lietuvoje proga.
Maestro N. Järvi, esate pasaulinė klasikinės muzikos žvaigždė. Per savo karjerą dirigavote garsiausiems viso pasaulio orkestrams, Jūsų laukė ir tebelaukia žymiausios pasaulio koncertų salės. Kas, Jūsų manymu, lėmė tokią sėkmę dirigentui iš mažos šalies? Kaip Jums pavyko užkopti į pasaulio muzikos Olimpą?
Labai geras klausimas. Su muzika aš esu nuo ketverių – tada aš pradėjau mokytis muzikos ir gyventi su ja. Nuo tada iki dabar aš gilinu savo profesines muzikos žinias. Koncertavau su muzikantais visame pasaulyje, bet viskas, ką aš darau, man pirmiausiai yra malonumas. Publikai aš stengiuosi pristatyti galbūt ne pačią populiariausią, tačiau įdomiausią muziką iš viso pasaulio. Noriu skleisti muziką, diriguodamas skirtingose šalyse, skirtingose koncertų salėse – Europoje, JAV, Japonijoje. Yra daugybė tautų visame pasaulyje – lietuviai, latviai, estai, taip pat ir slovakai, slovėnai, čekai, vengrai, skandinavai – begalė skirtingos muzikos, ir aš visą ją myliu. Tiesiog stengiuosi diriguoti, nes aš myliu muziką.
Ar Jūs manote, kad Jūsų sėkmę lėmė aistra muzikai?
Taip. Pavyzdžiui, dabar aš dirbu su vengrų kilmės kompozitoriaus L. Vainerio muzika. Kas žino L. Vainerį? Bet jis buvo puikus kompozitorius ir nuostabus profesorius, kuris perdavė daugybę žinių apie vengrų muziką savo studentams. O kokia turtinga yra čekų arba bet kurios kitos kultūros muzika! Aš laikausi tokios nuostatos – visada, kai einu diriguoti skirtingiems orkestrams, diriguoju jų šalies muziką. Galbūt todėl žmonės žino apie mane.
Maestro, o kokie Jūsų ryšiai su Lietuva?
Su Lietuva mane sieja gausybė ryšių. Kartu su maestro Juozu Domarku baigėme Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, – red. past.) konservatoriją. Jis tikrai bus šiame festivalyje, ir aš labai laukiu susitikimo su juo, nes tai išties labai geras žmogus ir puikus muzikas. Leningrado konservatorijoje tai pat studijavome ir su kita puikia lietuvių dirigente Margarita Dvarionaite. B. Dvarionas ir M. K. Čiurlionis yra vieni iš mano mėgstamiausių kompozitorių. Galiausiai yra daugybė lietuvių muzikantų, su kuriais yra tekę dirbti kartu. Tad Lietuva man yra tikrai labai svarbi vieta.
Balandžio 1 d. Estijos nacionalinis simfoninis orkestras atvažiuoja į Vilniaus kongresų rūmus. Ką Jums reiškia koncertuoti Baltijos šalių orkestrų festivalyje?
Manau, kad tai yra nuostabu. Labai puiki idėja karts nuo karto pasimatyti! Mes iš tiesų turime labai panašias istorines, politines ir netgi muzikines aplinkybes, tad galime pasidalinti savo patirtimi. Mūsų politikai labai vangiai remia meną, nors, mano nuomone, tai yra labai svarbus dalykas – statyti koncertų sales, garantuoti gerą atlygį muzikantams... Juk kaip sunku mokytis groti smuiku, violončele ir bet kokiu kitu instrumentu! Kaip sunkiai ateina rezultatas, kai tampi profesionalu! Aš manau, kad muzika yra labai galingas dalykas, nes ji kuria ryšius tarp skirtingų tautų – kompozitorių, simfoninių orkestrų, dirigentų. Tai sujungia šalis, kultūras ir žmones. Štai, ir dabartiniai įvykiai atskleidžia: jei nėra jokios muzikos, lieka žudynės. Kai užgroja muzika – visi šypsosi.
Kokie buvo įsimintiniausi momentai Jūsų karjeroje?
Aš nesistengiu skirstyti pasirodymų: tai – įsimintinas pasirodymas, o tai – mažiau įsimintinas. Kiekvienąkart tiesiog stengiuosi daryti tai, kas geriausia. Žinoma, labai puikus jausmas dirbti su geriausiais pasaulio muzikantais. Taip pat man visada labai ypatingus jausmus sukelia G. Malerio muzika – ji kupina grožio, jausmų ir aistros. G. Maleris buvo tas žmogus, kuris pakeitė muziką visame pasaulyje – po jo muzika ėmė vystytis nauja, kur kas modernesne kryptimi. Labai mėgavausi darbu Detroito simfoniniame orkestre, kuris yra ir garsiausių muzikų traukos centras. Detroitas pastatė koncertų salę per 4 mėnesius ir 20 dienų! Pasirodo, tai įmanoma, kai turi pinigų ir iš tiesų myli muziką. Mes iš tiesų kartais kalbame ir kalbame apie pinigus – kad jų neturime, bet ne apie muziką. Keista.
Maestro, esate muzikinės dinastijos pradininkas. Visi trys Jūsų vaikai – pasaulyje žinomi muzikai. Sūnūs Paavo ir Kristjan Järvi – pasaulinio garso dirigentai, duktė Maarika – fleitininkė. Kaip užgimė tokia graži muzikų dinastija? Galbūt su muzika buvo susiję Jūsų tėvai ar seneliai? Kas Jus patį įkvėpė pasirinkti muziko kelią?
Mano tėvai nebuvo profesionalūs muzikantai, tačiau muzika mūsų namuose buvo gyvenimo dalis – gitaros, mandolina ir netgi balalaika skambėdavo čia kasdien. Mano mama ir tėtis grojo visais šiais trim instrumentais. Tai buvo caro laikai – mes suvalgydavome kotletų, ir tada prasidėdavo koncertas. Visą laiką tėvai dainuodavo, ir aš, mažas berniukas, būdavau muzikos pasaulyje. Kai buvau vaikas, mano laisvalaikis daugiausiai buvo skirtas muzikai. Mano mama sakydavo: „Kiekvieną dieną turi bent dvi valandas groti pianinu.” Ir aš grodavau J. S. Bachą – tai vargindavo, bet aš grodavau. Ir dabar esu labai dėkingas mamai.
Su savo vyresniuoju broliu šeimoje mes buvome dviese. Mano brolis – taip pat profesionalus muzikantas. Jis baigė Leningrado konservatoriją ir tapo dirigentu 13 metų anksčiau negu aš! Du mano sūnūs – irgi dirigentai. Jie pasekė mano pėdomis, tiesiog stebėdami mane šeimoje – V. A. Mocartas mūsų namuose skambėdavo kasdien, nuo ryto iki vakaro. Netgi mūsų sūnaus Kristjano pirmasis ištartas žodis buvo „Mocartas“! Nes V. A. Mocartas buvo pirmoji jo gyvenimo patirtis. Iš tiesų V. A. Mocartas nusipelnė, kad kiekvieno vaiko pirmasis žodis būtų „Mocartas“.
Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertai vyks Vilniaus kongresų rūmuose balandžio 1 d. (Pirmasis koncertas. Estija), balandžio 7 d. (Antrasis koncertas. Latvija) ir balandžio 15 d. (Trečiasis koncertas. Lietuva). Bilietus galite įsigyti „Tiketoje“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
