„Kas vyksta Kaune“ žurnalistas Dominykas Biržietis skaitytojams pateikė išskirtinį interviu su „BrainStorm“ lyderiu Renārs Kaupers, viešėjusiu Kaune per M.A.M.A. apdovanojimus.
Kaip jūsų kelionė į Kauną?
Puikiai, tiesą sakant, jau kurį laiką nevažiavome autobusu visi kartu. Gražiai sutikome šventes su šeimomis, kelias savaites daug keliavome: Kaspars buvo Indijoje, aš – Tailande, Māris su Jāniu – Izraelyje. Kelyje dalijomės įspūdžiais, aptarėme ateinančius metus.
Gal klasikiniu stiliumi užtraukėte vieną kitą dainą?
Ne, ne šįkart (juokiasi).
Daug kartų esate koncertavę Lietuvoje. Ar kultūrinis latvių ir lietuvių artumas pasirodymuose kuria kokį nors ypatingą ryšį su publika, mūsų atlikėjais?
Manau, mūsų draugystė su Lietuvos publika yra ilga ir gili, ji prasidėjo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, maždaug prieš 20 metų. Pirmieji mūsų koncertai skambėjo Vilniuje ir Kaune. Sakyčiau, sutariame labai gerai.
„BrainStorm“ susikūrė Jelgavoje – kaip romane „Jelgava 94“ rašo Jānis Joņevs, šiame Žiemgalos regiono mieste plačiai skleidėsi Latvijos alternatyviojo roko žiedai. Koks buvo jūsų grupės ryšys su devintojo dešimtmečio alternatyva, kokie Vakarų atlikėjai grojo jaunųjų „BrainStorm“ magnetofonuose?
Mums buvo 14-a, kai sukūrėme grupę. Gėda prisipažinti, neskaičiau šios knygos, tačiau mačiau filmą, mat jos pagrindu susukta kino juosta. Kiek žinau, romane aprašoma tikrai alternatyvi ir net sunki praėjusio amžiaus pabaigos Jelgavos roko scena, nuo kurios mes tarsi laikėmės nuošaliau. Mes buvome mokyklos grupė, gana jauni, tad neleisdavom daug laiko vakarėliuose, koncertuose.
Turėjome savo atskirą muzikos pojūtį, labai dažnai Latvijoje mus vadindavo vaikais, žaidžiančiais smėlio dėžėje, kadangi visur keliaudavome drauge. Besilankydami Rygoje, nesitraukėme viens nuo kito nė per žingsnį ir, galvoju, kažkaip išlaikėme „BrainStorm“ dvasią nepriklausomą nuo to, kas vyko aplink, taip pat ir spalvingos Jelgavos muzikinės scenos.
Kalbant apie įkvėpimą, buvo laikas, kai tikrai daug klausėme Sietlo roko – „Nirvana“, „Pearl Jam“, „Alice in Chains“, taip pat „Stone Temple Pilots“. Ir patys išleidome vieną labiau alternatyvų albumą, susijusį su šiuo skambesiu. Bet mums visiems įtaką daro skirtingi atlikėjai, klausome skirtingos muzikos.
Ar tokiu atveju nesunku viduje rasti bendrą kalbą?
Kartais sudėtinga, bet mums visuomet pavyksta (šypsosi).
2000-ųjų „Eurovizijos“ konkurse užėmę 3-ią vietą, „BrainStorm“ neabejotinai išplaukė į plačiuosius vandenis. Kaip tai paveikė grupę, su kokiomis mintimis ėjote į konkursą? Kuo „Eurovizija“ apskritai svarbi, naudinga atlikėjui?
Tai „BrainStorm“ tikrai buvo istorinis lūžis, iš esmės pakeitęs grupės kelią ir mūsų gyvenimus. Po „Eurovizijos“ nebegalėjome dirbti kitų savo darbų. Aš buvau radijo disko žokėjus, Jānis darbavosi teisme, Kaspars buvo operatorius televizijoje. Daugiau negalėjome to daryti, kadangi vienas po kito pasipylė turai, turėjome daugybę koncertų. Tai buvo labai akivaizdus pokytis lyginant su mūsų ankstesniu gyvenimu.
Muzika tapo pagrindine veikla, prasimušėme Vakaruose – nuolat koncertuodavome Švedijoje, Suomijoje, Belgijoje. Įdomu, kad Belgijoje mūsų eurovizinė daina „My Star“ buvo nepaprastai populiari. Konkursas mums tikrai padėjo, sakyčiau, tai puiki platforma, kuria atlikėjas gali pasinaudoti. Žinote, niekas nepasikeitė. Kai yra galimybė pasirodyti ir pasiekti daugybę žmonių, o „Eurovizija“ turi milžinišką apie 300 mln. publiką – eik ir rodyk pasauliui, ką turi!
Patys tuo metu smarkai neanalizavome, kokie gi mūsų tikslai. Tai buvo pirmas kartas, kai Latvija dalyvavo šiame konkurse. Nieks iki mūsų to nedarė, nebuvome matę „Eurovizijos“, tiesą sakant, nelabai žinojome, kas tai – tik tiek, kad didžiulis konkursas. Dalyvavome nacionalinėje atrankoje, kurią laimėjome, ir tik atvykę į Stokholmo „Globe“ (nuo 2009 m. – „Ericsson Globe“ – „Kas vyksta Kaune“) areną supratome, kokio masto tai renginys.
Mūsų įrašų kompanija norėjo, kad dalyvautume, pasakėme „gerai“. Beje, ką tik buvome išleidę albumą „Among the Suns“, tačiau negalėjome atlikti jo dainų, kadangi konkursui reikia naujos kompozicijos. Turėjome tik vieną – „My Star“, kurią parodėme įrašų kompanijos vadovui. Jis paklaũsė ir pasakė: „ar tikrai neturite jokios kitos dainos?“ (juokiasi). „Ne, tik šitą“, – tarėme. Galiausiai, pasisekė ne taip jau prastai. Tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių posūkių „BrainStorm“ karjeroje.
Kaip pasikeitė grupės skambesys, kai praūžus „Eurovizijai“ tapote itin žinomi už Latvijos ribų? Ar tai kažkaip paveikė jūsų stilių, jautėte spaudimą kurti muzikine prasme paprastesnes kompozicijas?
Manau, perėjome įvairius periodus. Tam tikru laiku buvome labiau pop nei roko grupė. Tarkime, albumas „Online“, kuriame ryškus elektronikos, synth-pop skambesys. Tačiau tie pokyčiai daugiausia priklausydavo nuo prodiuserių, kurie jautė, kad reikia sukti tam tikra kryptimi, ir mes, būdami gana lankstūs, ja eidavome.
Tai puiku, nes dabar atsigręžęs atgal matai tiek skirtingų, bet įdomių lūžio taškų „BrainStorm“ karjeroje. Taip pat išleidome albumą su vienu Latvijos hip hopo prodiuseriu – tai buvo kažkas visai kito. Iš pradžių mūsų klausytojai kiek sutriko ir pasirodžius albumui sakė „tai ne toks „BrainStorm“, kokio tikėjomės“, tačiau surengėme turą, žmonės išgirdo tas dainas gyvai ir tarė „o, dabar suprantame, „limpa“. Kai kartu esi taip ilgai kaip mes, virš 30 metų, atsisuki ir pagalvoji „oho, praėjome įdomius laikus“.
Tikriausiai, reikia naujų garsų, kad galvas prapūstų šviežias vėjas, neužkluptų nuobodulys?
Be abejonės, nuolat reikia iššūkių. Ir besikeičiant prodiuseriams jauti, kaip šiek tiek pasikeičia stilius. Prodiuseris yra tarsi treneris, turintis savo viziją, kuria vaga grupė turėtų kreipti kūrybą.
Rašote dainas latviškai, angliškai ir rusiškai. Kaip gimsta tie tekstai, kaip pasirenkate, kuria kalba bus naujas kūrinys?
Aš daugiausia rašau latviškai, pavieniais atvejais esu sukūręs angliškų dainų, kaip „Maybe“, „My Star“ ar kai kurios kitos. Kalbant apie rusiškas kompozicijas, yra toks vyrukas, nuostabus poetas Sergejus Timofejevas iš Rygos. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjome su juo bendradarbiauti, ėjosi labai gerai, jaučiame vienas kitą ir rezultatas puikus. Angliškai rašau aš, padeda mūsų prodiuseriai ar draugai.
Kodėl einate tokiu sudėtingu keliu? Kad pasiektumėte platesnę auditoriją, ar tiesiog kažkokia slėpininga energija veržiasi iš vidaus skirtingomis kalbomis?
Tai vyksta labai natūraliai. Besibaigiant praėjusiam tūkstantmečiui supratome, kad Latvija nuostabi, tačiau maža šalis – surengi 10-15 koncertų ir viskas, pradedi ratą iš naujo. Pagalvojome, kad turėtume pamėginti angliškai, kurį laiką ši kalba maišėsi su latvių. Savotiškas rusiškasis periodas atėjo mums susidraugavus su grupe „Би-2“ („Bi-2“ – „Kas vyksta Kaune“). Jie pasiūlė kartu padaryti dainą „Скользкие улицы“ („Slidžios gatvės“ – „Kas vyksta Kaune“), kuri tapo labai populiari tiek Latvijoje, tiek Rusijoje.
Tuomet buvo dar keli kartai, kai rusiškai ėjosi labai gerai, tarsi savaime. Nusprendėme sukti šiuo keliu. Kai Rusijoje dainuoji angliškai, tai veikia kelioms dainoms, tačiau vietos publikai išgirdus tekstą jų kalba ir absoliučiai viską suprantant, reakcija visai kita, žmones žodžiai emociškai paveikia daug stipriau.
Kiek žinau, esate įgijęs žurnalisto išsilavinimą. Turite šio darbo patirties? Planavote būti žurnalistu, ar po tos lemiamos „Eurovizijos“ viskas taip pasikeitė, kad siekti tokios karjeros buvo tiesiog nebeįmanoma?
Turėjau du interviu. Vieną su norvegų grupės „A-ha“ klavišininku Magne Furuholmen. Dabar mums bešnekant kaip tik prisiminiau šį pokalbį. Kitą interviu ėmiau iš „R.E.M.“ vokalisto Michael Stipe. Dirbau radijo stotyje, skaitydavau žinias, vedžiau TV laidą, kurios dalyviai turėjo spėlioti šaradas. Tačiau savaime mano gyvenimas pasisuko link muzikos.
M.A.M.A. publikai parengėte pasirodymą su lietuviu Ignu Pociūnu – „Daddy Was A Milkman“. Kaip užsimezgė ši bendrystė, ar ketinate ją pratęsti?
Paruošėme dviejų kūrinių popuri, kurį sudarys „My Mind’s so Lost (On You)“ iš naujausio mūsų albumo („About the Boy Who Plays the Tin Drum“ – „Kas vyksta Kaune“) ir „This Is How I Feel“ – jį atliksime su „Daddy Was A Milkman“. Buvo malonu prieš porą mėnesių kartu pasirodyti jo koncerte, kuris vyko Vilniuje. Tikiuosi, „Daddy Was A Milkman“ su mumis ant scenos lips ir balandžio 4-ąją Palangoje.
Kad jau prakalbome apie Palangą, ką parodysite Lietuvos publikai savo soliniame koncerte pajūryje? Daugiau naujų kūrinių, ar laiko patikrintų hitų?
Bandome rasti aukso vidurį. Grojame geriausias dainas, kurias publika nori girdėti atėjusi į „BrainStorm“ pasirodymą, skambės ir keli nauji kūriniai.
Kur šiuo metu nukreiptas jūsų kūrybinis taikiklis? Ar turite stalčiuje naujų dainų, kada jas ketinate išleisti?
Turime minčių, tačiau nebuvo progos normaliai prie jų padirbėti. Kaip minėjau, atostogavome, ir, manau, tuomet verta atsiriboti nuo darbinių reikalų, atsigauti ir grįžti su naujomis, įdomiomis idėjomis. Pakeliui į Kauną diskutavome, kad didžiąją naujo albumo dalį norime įrašyti iki šių metų gegužės, o pasirodytų jis 2021-ųjų pavasarį. Gerai tam daugmaž būti pasirengus prieš metus, nes tada galime planuoti kitą koncertinį turą, o mūsų būgnininkas Kaspars, kuris yra ir pasirodymų režisierius – ruošti vizualizacijas.
Beje, nuostabu albumą pristatyti vasarą, kai nereikia šalti (juokiasi). Įprastai kai imame mąstyti apie kitų metų koncertus ar vaizdo klipus, būna ruduo ir susigriebiame – kodėl nepadarėme to vasarą! Šįkart bandysime. Pavasarį įrašyti, o per vasarą nufilmuoti klipus. Tačiau skambesio klausimas šiuo metu dar gana atviras, negaliu tiksliai pasakyti, kuria kryptimi pasuksime. Būna, turi kažkokį įsivaizdavimą, tada nueini į studiją, pradedi groti ir atsirandi visai kitur. Manau, natūralu pasiduoti tėkmei ir žiūrėti, kur ji nuneš.
Parengė Dominykas Biržietis
