• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiomis dienomis, kai Italijoje, Sanremo mieste, vyksta garsusis italų dainų festivalis, itališkos dainos skamba ir Aisčio Mickevičiaus bei Inetos Stasiulytės ką tik į kino ekranus išleistoje komedijoje „Legendinės legendos. Felicità“. Dar daugiau – visas filmo veiksmas sukasi aplink garsųjį festivalį Sanremo mieste, juk kaip tik į jį ir susiruošė pagrindiniai filmo herojai – Džilda ir Orestas Vaigauskai. Sanremas – didžiausia jų svajonė.  

6

Šiomis dienomis, kai Italijoje, Sanremo mieste, vyksta garsusis italų dainų festivalis, itališkos dainos skamba ir Aisčio Mickevičiaus bei Inetos Stasiulytės ką tik į kino ekranus išleistoje komedijoje „Legendinės legendos. Felicità“. Dar daugiau – visas filmo veiksmas sukasi aplink garsųjį festivalį Sanremo mieste, juk kaip tik į jį ir susiruošė pagrindiniai filmo herojai – Džilda ir Orestas Vaigauskai. Sanremas – didžiausia jų svajonė.  

REKLAMA

Legendinių legendų Džildos ir Oresto Vaigauskų kelionė iš Lietuvos į Sanremo festivalį – ne tik kelionė po nuostabius Italijos kraštovaizdžius, bet ir kalnuotas, akmenukais grįstas, ambicijų, pavydo apgaubtas kelias į save.

Šioje kelionėje filmo personažai sutinka įvairiausių žmonių, patiria sukrečiančių išmėginimų ir gauna netikėtų pamokų.  

REKLAMA
REKLAMA

Sanremo muzikos festivalis pirmą kartą Italijoje surengtas 1951 metais. Tai – gilias estradines tradicijas turinti muzikos šventė, senesnė net už Eurovizijos dainų konkursą, rašoma pranešime spaudai.

REKLAMA

„Į šį festivalį Vaigauskų muzikinės karjeros laikais svajojo patekti daugelis, tačiau tai buvo neįmanoma, nes festivalis skirtas italų atlikėjams ir italų muzikai“, – pasakoja vienas iš filmo scenarijaus autorių A. Mickevičius.  

Išpildyta sena svajonė

Ieškodamas siužeto vingių filmui „Legendinės legendos. Felicità“, A. Mickevičius pamanė, kad negali būti geresnės istorijos pradžios, nei susodinti duetą į automobilį ir išleisti juos į Sanremo festivalį.

REKLAMA
REKLAMA

Būtent dėl lietuvių esą festivalis pakeitė formatą ir pagaliau ėmė kviesti užsienio svečius. Džilda ir Orestas tapo pirmaisiais pakviestaisiais – taip išsipildė sena jų svajonė. 

„Rašydami filmo scenarijų, iškart žinojome, kad efektingiausias finalinis kadras būtų, jeigu personažai visgi pasiektų tikslą.

Nedelsdami pradėjome ieškoti galimybių ir kelių patekti į festivalį su filmavimo kameromis, personažų drabužiais ir grimu. Paaiškėjo, kad tai – sunkiai įveikiama užduotis, visas oficialias mūsų užklausas dėl festivalio akreditacijų pasitiko gūdi tyla“, – pasakoja A. Mickevičius.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai užsispyrę komandos nariai nusprendė įsigyti į festivalį bilietus, paaiškėjo, kad jų į vieną festivalio vakarą įsigyti negalima, reikia pirkti savaitinį abonementą su įskaičiuotu viešbučiu. Toks variantas filmo kūrėjams taip pat netiko, taigi buvo nuspręsta važiuoti vabank.  

Lietuvių komanda Sanremo mieste atsidūrė festivalio išvakarėse. „Pagrindinėje miesto aikštėje, šalia garsiojo „Ariston“ teatro, teiravomės visų įmanomų tarnybų, kaip mums patekti vidun. Italai tik siuntinėjo vieni pas kitus ir skėsčiojo rankomis.

REKLAMA

Neabejoju, tokio atkaklumo iš užsieniečių jie nebuvo patyrę“, – juokias Aistis, prisiminęs, kaip vieno biuro darbuotojai netgi paskambino į nacionalinės televizijos RAI, kuri ir organizuoja festivalį, būstinę Romoje. Ten dirbantys svarbūs žmonės negalėjo suprasti tokio lietuvaičių užsispyrimo filmuoti Sanremo festivalį.  

„Galiausiai likome nieko nepešę, tik su miglotu pažadu priimti kitais metais, – pasakoja Aistis. – Visgi mums leido filmuoti festivalio prieigas ir patį teatro pastatą“. 

REKLAMA

Kurortinis Sanremo miestelis filmavimo komandai pasirodė gyvas, žavus, nors ir nedidelis. Miestelio prieigose, pasakoja A. Mickevičius, ištaigingą vilą turi ir jų vietinė estrados legenda Adriano Celentano.

Sanremas pilnas triukšmingų, prašmatnių barų ir pajūrio restoranų, o festivalio dieną gatvėse būriavosi šventiškai pasipuošę žmonės.  

Vaigauskai su savo estradiniais kostiumais minioje labai tiko, visai neišsiskyrė, porelę kalbino ir su ja fotografavosi muzikos festivalio gerbėjai, vietiniai, užkalbino netgi televizijos žurnalistas. Jo paprašytas išvardinti tris garsiausias italų estrados dainas, profesorius Orestas su užduotimi puikiai susidorojo. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kad ir labai norėjo, tikrųjų žvaigždžių filmo kūrėjai nepamatė. „Vaigauskai dėl to buvo baisiai nusiminę, – juokiasi A. Mickevičius ir priduria, kad bendrą šventės atmosferą vis dėlto pavyko pajusti. – Priklausau kartai, kuri užaugo su itališkomis dainomis.

Iš vaikystės miglotai prisimenu, kad festivalį transliuodavo per televiziją, mums tai buvo vakarietiškos estrados dvelksmas. Sovietmečiu italai bičiuliavosi su tarybų liaudimi, taigi, jei kas namuose turėjo patefoną,  greičiausiai turėjo ir plokštelių su Toto Cutugno, Adriano Celentano, Pupo, Riccardo Fogli, Ricchi E Poveri dainomis.

O legendinę Al Bano ir Rominos Power dainą „Felicità“, savotiškai perdirbę, nes itališkai tais laikais niekas nemokėjo, traukdavom su bendraamžiais kieme“.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų