Nuo Renesanso laikų žmonija užsikrėtė idee fix – laisvės idėja.
Laisvinosi iš priespaudos, tamsos, nežinomybės, iš religinių prietarų ir dogmų, kurios neva yra opiumas liaudžiai, klastingo galingųjų luomo pučiamas vargšams į akis. Pasitelkę mokslo galias žmonės laisvinosi iš archajiškos neistorinės būties – modernėjo.
O vėliau paaiškėjo, kad ir pati modernybė neką geresnė – užuot išlaisvinusi subjektą, jį įkalino konceptualiuose disciplinų rėmuose, instrumentinio racionalizmo spąstuose, geležiniame modernybės narve.
O subjektas susipratęs tarė: modernybė – tai konceptualus kolonializmo bei patriarchato ginklas, ir dar kartą išsilaisvino. Galiausiai Freudas paskelbė, kad kūnas – tai kalėjimas, o Derrida teigė, kad kalba – tai fašistas, ir įkalino subjektą klampioje bei amorfiškoje postmodernaus indiferentiškumo masėje, kur neįmanomas joks pasipriešinimas. Kaip sakė Baudrillard‘as, galas revoliucinei praxis, galas dialektikai.
Subjektas labai sutriko, pasak Foucault, ir vos nenumirė. Taip ir liko nei miręs, nei gyvas – nustebęs ir besiblaškantis. Simbolinė prievarta, diskriminuojančios ženklų ir simbolių sistemos, prievartinės binarinės dichotomijos – kaip su apmaudu pasakė vienas žymus psichiatras, „mano pažiūros suteikiamos manęs visai neatsiklausus“. Galiausiai, reikia pripažinti, ir gyvybė suteikiama visai neatsiklausus – subjektas įkalinamas kūno kalėjime ir pasmerkiamas gyventi. O vėliau kaip fašistas prisistato kalba ir kultūra.
Milano Kunderos knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ Sabina ilgėjosi kažko tikro, autentiško. Ieškojo laisvės. Beieškodama išdavė tėvus, mažą provincijos miestelį ir jo miesčionišką kultūrą, ėmė kurti progresyvųjį meną, išdavė savo vyrą, okupuotą šalį, galiausiai net savo meilužį – kai šis pranešė savo žmonai paliekąs ją ir išeinąs pas kitą, Sabina tą pačią naktį susikrovė daiktus ir išvyko nežinoma kryptimi – dingo iš jo gyvenimo. Dabar niekas jos neslegia – jokia moralinė ar konceptuali prievarta, jokia našta. Sabina keliauja po pasaulį, piešia, rengia parodas, vakarieniauja, geria vyną, mylisi – viskas vienodai lengva ir vienodai beprasmiška... Nebėra daugiau ką išduoti – liko tik nepakeliama lengvybė.
Lietuva po 1990-ųjų, stengdamasi atsikratyti postsovietinės respublikos etiketės, tokios žeminančios ir niūrios, greitai ėmėsi mokytis visų kitų, geistinų ir madingų, post – postmodernizmo, poststruktūralizmo, postdialektikos ir posttiesos. Laisvinosi iš komunizmo, nacionalizmo, praeities nostalgijos, tamsumo ir atsilikimo, drovumo ir hegemoninės lietuvybės gniaužtų, su „Radijo šou“ išsityčiojo iš visko, kas tik įmanoma, ir sulaužė visus įmanomus bei neįmanomus tabu. Galima tyčiotis iš Landsbergio ir Seimo, iš Tėvynės ir Žemaitės... Ir, žinoma, neužgriūva joks dangus. Pasaulis sukasi toliau – tiesiog vieną dieną nebelieka ką išduoti.
Paklusnumo socializuojamai kultūrai imperatyvus pakeitė išsilaisvinimo imperatyvai. Bet ar tai nėra dar viena nelaisvės forma? Tai suprato dar Bronius iš „Radijo šou“ sakydamas: „Moterys, kam jums tas seksas, kam jums tie orgazmai – juk anksčiau ir nebuvo, ir nereikėjo, o dabar prie bažnyčios, virtuvės ir vaikų prisidėjo dar vienas rūpestis – tai orgazmas“.
Galia keičia savo veidą ir metodus, o mes vejamės ją iš paskos su savo demaskuojamaisiais įrankiais. Žaidžiame slėpynes su galia – vos demaskuojami jos pėdsakai, kur ji glūdėjo, randamas dar neatšalęs jos guolis, bet galios ten jau nebėra. Pajutusi artėjančią grėsmę, ji „digimonizuojasi“, ir netrukus vėl pasijuntame nelaisvi. Tuo metu, kai ieškome galios dekonstruodami jos ankstesnį, dabar jau negyvą kūną, iš esmės šis veiksmas yra tik anatominis skrodimas – galia spėjo persikūnyti prieš prisiartinant mūsų skalpeliams ir dabar ironiškai mus stebi bei tyliai juokiasi.
O galiausiai tai, ką M. Foucault vadina disciplininėmis technologijomis, panoptikumu, kalėjimu, karo pabėgėliai, tremtiniai, perkeltieji asmenys įvardija parinkdami ne mažiau dramatišką metaforą – namais. Saugumo, pastovumo, patikimumo ilgesys? Ar kalėjimo nostalgija?
Be to, sugriovus visus užraktus ir pažeidus visus draudimus – kaip dainavo grupė „Bix“ – „kas iš to, kas iš to?“ Taigi, kas iš to? Už visų melagingų fasadų, miesčioniškų ideologijų, absurdiškų šventinių ritualų, marazmatiškų konservatyvių draudimų, lyg naftalinu atsiduodančių sentimentalia praeities nostalgija – už visų šių užraktų – nebūtis kaip Mėlynbarzdžio kambarys. Atidarai duris, pamatai tą šaltą nebūtį ir vėl jas greitai uždarai. Užrakini, nubalini sieną kalkėmis, pristatai vazonėlių su pelargonijomis – ach, saldus miesčioniškas vaizdelis – ir stengiesi pamiršti tai, ką ten išvydai.
Iki to laiko, kol atėjus kita karta ims triukšmauti ir laužyti užraktus.
