Vilniaus apygardos teisme toliau nagrinėjama pasikėsinimu surengti teroro aktą Rusijoje kaltinamos klaipėdietės Eglės Kusaitės, turėjusios Azizos slapyvardį, byla. Iš paviešintų ikiteisminio tyrimo duomenų aiškėja, kad ši mergina buvo apkvailinta ir turėjo viltį tapusi musulmone patekti į rojų.
Pabūgusi grasinimų
E. Kusaitė kaltinama tuo, kad kūrė organizuotą grupę teroro aktui įvykdyti ir rengėsi susisprogdinti strateginės reikšmės objekte. Jos tikslas buvo susisprogdinant nužudyti kiek galima daugiau žmonių.
Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad E. Kusaitė bendravo su Rusijoje gyvenančių Magmadovų motina, be to, išreiškė norą išvykti į Maskvą. Ikiteisminio tyrimo metu mergina prisipažino, kad ketino susisprogdinti Rusijoje.
Vilniaus apygardos teisme, kur nagrinėjama jos byla, E. Kusaitė parodymų dar nėra davusi, bet jau dabar aišku, kad savo pirminių parodymų ji atsisakys. Maskvos teismo, kuriame nagrinėjama E. Kusaitės draugų Apčio ir Aišos Magmadovų byla, prašymu Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme E. Kusaitė buvo apklausta ir tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvusi mušama, girdoma vaistais, todėl sakiusi tai, ką jai liepę saugumiečiai. „Tai nebuvo mano noras – tokias mintis man į galvą kalė saugumiečiai. Man liepė prisipažinti, nes jeigu to nepadarysiu, man grasino, kad mano draugė Aiša bus nukankinta, jos likimas – mano rankose“, – teisme tada kalbėjo E. Kusaitė.
Pasikeitė pasaulėžiūra
E. Kusaitės baudžiamąją bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas jau yra apklausęs kaltinamosios motiną Virginiją Kusienę. Teisme pastaroji teigė, kad jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu esantys neteisingi. „Tyrėjai surašė taip, kaip jiems reikėjo, o kadangi aš anksčiau nebuvau susidūrusi su teisėsauga, nežinojau, kad būtina skaityti surašytus parodymus“, – sakė ji.
Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose V. Kusienė teigė, kad dar būdama nepilnamete musulmoniškomis pažiūromis susidomėjusi dukra tapo agresyvi, ne kartą grasino išvažiuoti iš Lietuvos. Dar agresyvesnė ji tapo sugrįžusi iš Vokietijos, kur gyveno pas čečėnus.
„Ji sakydavo, kad kitatikiai yra blogi, vadino juos prastesne rase, nuolat kalbėjo apie teroro aktus, – ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo V. Kusienė. – Ji kalbėdavo, kad jos tikėjimas nuves į rojų, o jeigu ji nevykdys islamo reikalavimų, pateks į pragarą. Be to, Eglė grasindavo mano seseriai, jeigu ji trukdys, bus kas ją pašalins“.
Kiek panašiai teisme kalbėjo ir E. Kusaitės teta Elena Jeleniauskaitė. Dėl visų savo dukterėčios bėdų ji kaltino Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnus.
E. Jeleniauskaitė tikino, kad su savo seserimi, E. Kusaitės motina, ne kartą yra prašiusios VSD pareigūnų išsiaiškinti, kokie asmenys bendrauja su Egle. „Mes prašėme išsiaiškinti, ką norima su ja padaryti – ar ji rengiama teroro aktui, ar organų donorystei, ar tiesiog ją buvo norima išvežti į viešnamį“, – teisme teigė medike dirbanti moteris. E. Jeleniauskaitė pabrėžė, kad dukterėčiai susidėjus su esą musulmonais apsimetusiais saugumiečiais pasikeitusi jos pasaulėžiūra. „Ji iškreiptai matė pasaulį, nesuvokė, ką mes kalbame“, – tikino moteris. Dėl E. Kusaitės elgesio ji sako kartu su seserimi išgyvenusi ne košmaro naktis, o ištisas paras.
Donas tapo Abdula
Iš E. Kusaitės ir jos giminių parodymų galima daryti išvadą, kad ar saugumiečiai, ar tikri musulmonai ją buvo apkvailinę ir žadėjo jai rojų. Plečiantis teroristų veiklai, tokių žmonių vis daugėja, o teroristų vadeivos jų ieško ne tik tarp musulmonų, bet ir tarp kitų religijų atstovų.
Štai vienas pavyzdys, kurį galima net lyginti su E. Kusaitės.
Donas Stiuartas Vaitas gyveno viename Anglijos miestelyje. Po tėvo mirties jis pradėjo blogai mokytis ir ėmė vis dažniau lankytis pas vietinių musulmonų šventiką – imamą. Praėjus pusmečiui, D. S. Vaitas priėmė musulmonų tikėjimą, užsiaugino barzdą, o savo anglišką vardą pavardę ir pakeitė į Abdulos Vachido.
Naujajam musulmonui, kuris dienų dienas praleisdavo mečetėje, mulos kalė į galvą pasakojimus apie amerikiečių žiaurumus Irake. Ir vieną dieną Donas-Abdula prakalbo, kad jau esąs visiškai pasirengęs atlikti žygdarbį islamo labui, apie kurį kalbėsiąs visas pasaulis... Gal būtų ir atlikęs, bet nespėjo – jį suėmė Anglijos policija. Pasirodo, šis anglas islamistas kartu su 25 sėbrais rengėsi susprogdinti dešimt Didžiosios Britanijos keleivinių lėktuvų, skrendančių iš Londono į JAV, ir surengti dar kruvinesnes žudynes nei per 2001 metų rugsėjo 11-ąją.
Jų pašaukimas mirtis
Taigi to Dono-Abdulos išpuolis nepavyko. O kiek pavyksta? Pasaulį tiesiog yra apėmęs siaubas dėl teroristų savižudžių, pasivadinusių šachidais, vykdomų išpuolių.
Tad kas gi tie šachidai – vyrai ir moterys, pasirinkę mirtį ir kartu su savimi pasiunčiantys į aną pasaulį tūkstančius nekaltų, niekuo dėtų žmonių? Vienu sakiniu į šį klausimą būtų galima atsakyti taip – tai žmonės, mirtį mylintys labiau už gyvenimą. Jie miršta patys ir aplink sėja mirtį. „Gyvosios bombos“ yra pats pagrindinis, bet ir pats amoraliausias šiuolaikinio terorizmo ginklas.
Visais laikais būta didvyrių, kurie atiduodavo gyvybes už tėvynę. Jiems statomi paminklai, juos prisimena, nes jie aukojosi dėl kitų. Dabartiniai teroristai ieško amžino gyvenimo danguje. Juos taip išauklėjo jų vadeivos, sugebėję įtikinti, kad tikrasis gyvenimas prasidėsiąs tik po mirties, nes mirtis esanti tik kelio pradžia.
Tad teroristai mirtininkai „žino“, kad rojuje jų laukiąs didžiulis sodas, muzikantai, medaus upės, 80 000 tarnų ir 72 didžiakrūtės nekaltos mergelės. Jas gaunąs kiekvienas vyras, žuvęs dėl islamo. Tokie kankiniai galėsiantys padėti ir savo giminaičiams – Paskutinio Teismo dieną jie turėsiantys galimybę užtarti 72 savo giminaičus prieš Alachą.
Todėl šachidų ir netrūksta. Motinos didžiuojasi mirtį pasirinkusiais savo vaikais, nes tiki, kad jie gyvensiantys amžinai ir paskui su jais susitiksiančios rojuje. Net žmonos, pagimdžiusios vaikus, siunčia vyrus būti šachidais.
Tūkstančiai šachidų gyvena normalų gyvenimą. Apie trečdalis jų yra baigę aukštąsias mokyklas. Štai Londono metro traukinį susprogdinę teroristai buvo gydytojai. Vieną dieną gydė žmones, o kitą, gavę įsakymą, juos pasmerkė mirčiai... Normaliam žmogui tai sunkiai suprantama – gydė ir ruošėsi kuo daugiau užmušti.
Vykdo nurodymus
Gazos sektoriuje vaikai nuo pirmų gyvenimo dienų jau žino, kad pagrindinis jų priešas esąs žydas. Jie nuo jaunų dienų šaudo, kovoja, o jei reikia, gali užsidėti sprogdintojo diržą ir bet kurią minutę paspausti mygtuką. Tas mygtuko paspaudimas – tai lyg lifto, perkeliančio į kitą gyvenimą, mygtuko paspaudimas. Jiems tai natūralu.
Šachidais tampa ir religiniai fanatikai, ir žmonos, nusidėjusios vyrams ir norinčios išpirkti savo nuodėmes, ir psichiniai ligoniai. Dažnam nesvarbu, kur ir ką sprogdinti. Jie apie tai net negalvoja. Jie tik vykdo savo vadeivų nurodymus.
Savo ruožtu tie, kurie duoda nurodymus šachidams, patys į tą rojų nelabai veržiasi – tiesiog ieško jo žemėje. Turtingieji mususlmonai irgi ne segasi šachidų diržus, o rojų nusiperka. Jie aukoja pinigus, o Alachas myli tuos, kurie jam aukoja.
Beje, nuo šachidų nukenčia daugiau musulmonų negu amerikiečių ar žydų. Dalis muslmonų juos smerkia ir sako, kad taip darydami jie užsitarnauja Alacho prakeiksmą.
Terorizmas keičia mūsų gyvenimą. Net mečetėje būtų sunku atskirti tą, kuris pasiruošęs žudyti. Kavinėse, stotyse, lėktuvuose, parduotuvėse tai padaryti dar sunkiau. Apsaugos daugėja, bet trokštančiųjų saldžios mirties – irgi.
