Vis dėlto tik nedaugelis žino, jog jei ne viena netikėta žinutė „Messenger“ programėlėje, V. Miškūnaitės šiose atrankose galbūt nė nebūtų. Apie tai bei kitus netikėtumus, kurie privedė prie puikaus rezultato, viena žinomiausių Lietuvos operos solisčių papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Kaip kilo mintis dalyvauti „Eurovizijoje“? Jei teisingai supratau, gavote žinutę per „Messenger“ iš nepažįstamo kompozitoriaus su pasiūlymu dalyvauti?
Tikrai taip! Negaliu tiksliai atsiminti datos, bet tai nutiko vieną lapkričio vakarą, kai Venecija skendėjo potvyniuose, su vaikais sėdėjome namuose ir žiūrėjom televizorių. Mano didelei nuostabai, per „Messenger“ man parašė nepažįstamas žmogus, prisistatęs kaip danų kompozitorius ir „Eurovizijos“ dainų autorius, Jacob Jonia.
Žinoma, iš karto „pagooglinau“ ir perskaičiau, kad jo daina „En Lille Melodi“ 1987 metais laimėjo Danijos nacionalinę „Eurovizijos“ atranką bei tapo neįtikėtinai populiari visoje šalyje.
Pats autorius man rašė, kad jo gyvenimas nuo tos nakties apsivertė aukštyn kojomis. Kaip supratau, nuo to laiko iki dabar jis neberašė dainų „Eurovizijai“, tačiau po šitiek metų jį vėl pagavo įkvėpimas ir jis sukūrė dainą „The Ocean“. Paklausiau jo, kaip jis mane rado, ir kodėl neieškojo atlikėjo savo šalyje. Jis papasakojo, kad iš pradžių buvo sutaręs su danų operos soliste, tačiau po kelių repeticijų ji dalyvauti atsisakė, rekomenduodama savo kolegę, švedų sopraną. Pradėjus bendradarbiauti ir netgi kartu įrašius demo versiją, galiausiai ji taip pat, įvertinusi vokalinį kūrinio sudėtingumą, dainos atsisakė.
Tuomet jis ieškojo soprano visose Pabaltijo šalyse, bet nesėkmingai. Galiausiai, kai jau visi dalyvio paraiškos terminai ėjo į pabaigą, jis pradėjo ieškoti atlikėjos Lietuvoje. Paklaustas, kaip mane rado, nusijuokęs atsakė: „per „Google“ paiešką“. Taip ir prasidėjo mūsų istorija.
Kokia buvo jūsų vaikų reakcija į tai, kad dalyvausite „Eurovizijoje“?
Vaikai buvo pirmieji, kuriems pasakiau! Vos perskaičiusi pirmąją nepažįstamo kompozitoriaus žinutę, juokais pranešiau jiems, kad kažkoks keistuolis senukas man siūlo dalyvauti „Eurovizijoje“. Jie taip entuziastingai priėmė šį mano juoką, kad ir pati po kurio laiko pagalvojau – o kodėl gi ne? Jeigu kompozitorius ieško būtent operos solistės ir jo kūrinio vizijai įgyvendinti reikia klasikinio vokalo, kodėl gi nepadėjus išsipildyti žmogaus svajonei!
Vėliau J. Jonia man paatviravo, kad buvau jo paskutinė viltis ir jis jaučiasi labai pakylėtas, kad jo daina vis dėlto išvys pasaulį. Mane tai labai sujaudino.
Esate žinoma operos solistė, o štai „Eurovizijoje“ tokius atlikėjus galima pamatyti ne itin dažnai – ar buvo drąsu pasirodyti scenoje?
Kartais man būna labai sunku apsispręsti, ir aš ilgai svarstau, apgalvodama visus „už“ ir „prieš“, tačiau esu toks žmogus: kai jau ką nors nusprendžiu, einu tik pirmyn, nebesidairydama atgal.
„Eurovizija“ yra dainos konkursas, taigi, šiuo atveju, traktuoju save kaip dainos atlikėją, pristatytoją. Žinoma, tuo pačiu tai siaubingai įpareigoja, nes puikiai suprantu, kad nuo mano sėkmės priklauso ir dainos sėkmė. Tačiau visi, kas mane pažįsta, žino – jei jau ko imuosi, atiduodu visą savo širdį.
Galbūt kažkas nuo šios minties Jus bandė atkalbėti?
Tiesą sakant, šiuo sprendimu aš labai ir nesigyriau. Pirmiausia norėjau pasižiūrėti, ar pavyks per tokį trumpą laiką suburti profesionalią komandą – juk, kaip ir minėjau, neplanavau dalyvauti „Eurovizijoje“.
Atvirai pasakius, net nelabai žinojau, nuo ko ir pradėti, tačiau tas faktas, kad iki manęs visi atsisakė dainos, mane savotiškai įspaudė į kampą. Tiesiog negalėjau tam nuoširdžiam žmogui pasakyti „ne“. Pažiūrėjau į šitą reikalą profesionaliai: yra daina, kurią esu prašoma atlikti, štai ir viskas.
O tada ėmiau ieškoti žmonių, tokių pat bepročių kaip aš gerąją prasme, profesionalų maksimalistų, kuriais galėčiau pasitikėti ir kurie pasitikėtų manimi. Laimei, tokie žmonės patys mane susirado – viskas susiklostė stebuklingai, ir su manimi į šį projektą atėjo ne tik aukščiausio lygio profesionalai, bet ir nuostabūs kolegos, ištikimi bičiuliai. Esu nepaprastai laiminga dirbdama kartu ir susipažinusi su naujais žmonėmis. Per mėnesį gavau tiek „draivo“, kad net per kelis metus tiek nebūna!
Pasirodėte antrojoje nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje – kaip pati vertinate savo pasirodymą?
Gal nebūsiu originali, bet pasakysiu, kad labai jaudinausi. Apėmė kažkoks didžiulis atsakomybės jausmas ir širdis daužėsi kaip pašėlusi! Ypač žinant, kad salėje mano pasirodymą stebėjo ir mano dukra.
Nuolat sau kartoju, kad tobulumui nėra ribų, ir visada galima viską padaryti geriau. Mokykloje, kurioje mokiausi, vienas dailės mokytojas buvo didžiausias mokinių autoritetas, ir jis visada sakydavo: „Jei manai, kad viskas gerai, vadinasi, jau eini atgal“.
Kita vertus, man, pripratusiai dainuoti tik gyvai, ir be įgarsinimo, ko gero, būtent įgarsinimas ir buvo didžiausias išbandymas. Man įprasta, kad rezultatas priklauso tik nuo manęs, o čia nebūtinai yra taip. Tikiuosi, kitą sykį viskas pavyks sklandžiau.
Scenoje labai įspūdingai atrodė ir jūsų suknelė – jei neklystu, kad užliptumėte su ja ant scenos, Jums turėjo padėti netgi kiti žmonės – su ja, tikriausiai, labai sudėtinga vaikščioti? Jei ne paslaptis, kas ją kūrė?
Ją sukūrė mano senas bičiulis dizaineris Marius Vepšta. Įsivaizduokit, tą dieną, kai tik išėjo LRT oficialus pranešimas spaudai apie atrinktus dalyvius, jis, paskambinęs man, su jam būdinga subtilia ironija paklausė: „Panele Miškūnaite, nesupratau?! Kodėl Jūs – dar ne pas mane?“ Juk sakiau, kad mane žmonės susirado patys! (juokiasi)
Naujienų portalui tv3.lt V. Miškūnaitė papasakojo, kad įspūdingą suknelę jai sukūręs dizaineris bei prekės ženklo „Vepšta design“ kūrėjas Marius prie „Eurovizijos“ dalyvių įvaizdžio prisideda jau 5 kartą.
Kadangi būtent sceniniai kostiumai yra viena stipriausių M. Vepštos kūrybos pusių, V. Miškūnaitę jis papuošė išties įspūdingai atrodančia, koralais bei jūros žvaigždėmis suknele, kurios kūrybos procesas, beje, užtruko nepilną savaitę.
Kaip pasakojo Viktorija, kurdamas suknelę dizaineris siekė tiek stilistinės dermės, ir kostiumo daugiafunkcionalumo, tiek ir sensacingo efekto – kad profesionali, išskirtinio balso atlikėja būtų visapusiškai unikali konkurso kontekste.
Pats M. Vepšta kuklinasi ir teigia, kad pasiekti rekordo tikrai nepretenduoja, tačiau akį pamerkdamas pridėjo, kad bangas atkartojančio mėlynos ir raudono vyno spalvų pasijonio ilgis siekia net 122 metrus!
