Pirmuoju profesionaliu mistifikatoriumi tapo Amerikos dailininkas ir rašytojas Joey Skaggsas. Jis pradėjo veiklą kaip įprastas politizuotas chuliganas, protestavęs prieš karą Vietname. 1969 m. jis užtempė didžiulę 15 metrų dydžio liemenėlę ant JAV iždo pastato. Tačiau tikroji šlovė atėjo 1971 m., kai jam pavyko išjuokti Johną Lennoną ir Joko Ono. Avangardinio meno festivalio metu minia netikėtai nusigręžė nuo „The Beatles“ nario ir jo sutuoktinės ir puolė sveikinti niekam nežinomo Scaggso. Be abejo, gerbėjai buvo papirkti.
Viešųjų ryšių akcija pavyko ir, paragavęs šlovės Scaggsas pradėjo kurti naujas mistifikacijas. 1976 m. jis paskelbė, kad įkurti šunų viešnamis. Už 50 dolerių kiekvienas šeimininkas gali atsivesti savo šunį pas elitines kalytes. Televizija net parodė keturkojų klientų eilę ir vieną šio viešnamio darbuotoją. Tai sukėlė didžiulį gyvūnų gynėjų nepasitenkinimą ir, galų gale išaiškėjo, kad tokios įstaigos neegzistuoja.
Vėlesniais metas Scaggsas nuolat tyčiojosi iš Amerikos visuomenės, išjuokdamas politinį korektiškumą ir kitas, jo nuomone, masinės sąmonės nuodėmes. 1982 m. jis paskelbė save čigonų baronu ir pareikalavo pervadinti drugelį, kuris angliškai buvo vadinamas „čigonų drugeliu“ (gypsy moth). Baronas teigė, kad toks pavadinimas žeidžia jo tautą. Kitąkart Scaggsas apsimetė verslininku, norinčiu persodinti plikiems žmonėms mirusiųjų skalpus ir net pasikvietė kelis potencialius „donorus“. 1992 m. jis paskelbė loteriją, kurios laimėtojas turėjo gauti teisę pervadinti Bruklino tiltą.
Visų Scaggso sugalvotų juokelių suskaičiuoti neįmanoma, nes ištisa jo kūrybinė karjera laikėsi vien dėl apgavysčių.
Saugokitės vandens!
XX a. pabaigoje apgavikų amate atsirado nauja tendencija. Tarp mokslininkų augo nepasitenkinimas augančiu nekokybiškų tyrimų ir mokslinių tyrimų skaičiumi. Visų pastarųjų autoriai galėjo pretenduoti į stipendijas, išmokas ir auštas darbo vietas bei nuolat pateikdavo niekines prognozes ir „ekspertų“ nuomones.
Pirmieji su tuo kovoti pradėjo studentai. 1990 m. trys Kalifornijos universiteto auklėtiniai išklijavo lapelius, kuriuose įspėjo saugotis užsikrėtimo dihidrogeno monoksidu. Chemijoje nusimanantys žmonės suprato, kad dihidrogeno monoksidas yra tiesiog vanduo, tačiau tokių buvo mažuma.1994 m. juokelis buvo atgaivintas, kai internete atsirado judėjimo už DHMO uždraudimą tinklalapis. Visuomenei buvo pranešta, kad dihidrogeno monoksidas – medžiaga, naudojama branduoliniuose reaktoriuose ir cheminio ginklo kūrime. Tokia medžiaga buvo verta jau JTO lygio draudimo.
Mokslininkai taip pat prisidėjo prie mokslinio neišmanymo išjuokimo. 1996 m. New Yorko universiteto profesorius Alanas Sokalas išsiuntė į mokslinį žurnalą „Social Text“ straipsnį pavadinimu „Peržengiant ribas: prie kvantinės gravitacijos transformacinės hermeneutikos“. Tekstas buvo perpildytas moksliniais terminais ir tuo pat metu neturėjo jokios prasmės. Tačiau tai nesutrukdė žurnalui jo publikuoti. A. Sokalas apkaltino leidinį ir visą mokslo visuomenę tuo, kad sunyko bendras mokslinio darbo lygis. „Social Text“ redakcija bandė pasiteisinti, tačiau tik pablogino savo padėtį.
Pagaliau į kovą su pseudomokslu įsitraukė ir paprasti piliečiai. 2001 m. nežinomam profesoriui Montgomeri buvo leista skaityti paskaitą Cornello universitete JAV. Paskaita buvo skirta „konceptualios palyginamosios sąmonės silpnybės neoguserliano kritikai“. Savo paskaitos metu „prasigraužti pro barikadas“ jis siūlė „teoretikos bebro“ bei „sąlyginės paukščio-volokliujaus gomologijos, didelių krūtų ir Londono taksistų“ pagalba. Iš tikrųjų profesoriumi apsimetė Anglijos interneto kompanijos atstovas Jamesas Croninas. Susigėdę mokslininkai išklausė paskaitą iki pabaigos.
Mokslinių mistifikacijų kūrėjai veikė iš teigiamų paskatų, tačiau dauguma apgavikų melavo vien siekdami pasipelnyti. Daug kam žinoma Vakarų Vokietijos žurnalo „Stern“ istorija 1983 m., kuris publikavo Adolfo Hitlerio dienoraščius, sumokėjęs už juos 10 mln. markių. Tikruoju dienoraščių autoriumi buvo dailininkas Conradas Kuyau, kuris juos parašė žurnalisto Gerdo Haidemanno užsakymu. Abu apgavikai pateko į kalėjimą, tačiau didžiosios dalies sumokėtų pinigų niekas taip ir nesurado.
Ateiviai automobilių gerbėjai
Kai kurie gudruoliai sugebėdavo nepažeisti įstatymo ir užsidirbti nemažus pinigus. Praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje pasaulis buvo susirūpinęs mįslingų ratų atsiradimu Anglijos pievose. Tačiau tai nesukėlė tokio ažiotažo, kaip mįslingi ratai Pietų Afrikos Respublikoje. 1993 m. greta Jochannesburgo esančioje pievoje atsirado didžiulis apskritimas, kurio viduryje buvo mažesnis apskritimas, padalytas į keturis lygius sektorius. Du iš jų buvo šviesūs, nes rugiai juose buvo prispausti prie žemės, o kiti du – tamsūs. Vietiniai laužė sau galvą mąstydami, ką ateiviai norėjo šiuo ženklu pasakyti, kol pagaliau kažkas suvokė, kad tai BMW logotipas. Greitai paaiškėjo, kad apskritimą sukūrė reklaminė Nanto Laskariso agentūra, kuri dirbo vokiečių koncernui. Už šią idėją Laskarisas gavo didesnį nei 1 mln. JAV dolerių honorarą.
Kai kurie mistifikatoriai nuėjo dar toliau. Jei XIV kūrėjai sugalvodavo neegzistuojančias salas, kad įkurdintų juose žmones su šunų galvomis, tai šiuolaikiniai sukčiai išgalvotose šalyse kuria šešėlines finansines struktūras. 1990 m. amerikietis Evanas Pedli ir jo sūnus Markas paskelbė save naujaisiais pranašais. Jie pranešė apie naujos teokratinės valstybės, pavadinimu Melchisedeko Valdos, sukūrimą.
Ši valstybė buvo įsikūrusi ant Ramiojo vandenyno dugne esančio kalno, tačiau atnešė realų pelną savo kūrėjams. Melchisedeko atstovai prekiavo pasais bei tapo kelių šimtų bankų bei kitokių komercinių struktūrų namais. Tokiu būdu tėvas ir sūnus sukūrė netikrą offšorą, tačiau nepažeidė nei vieno įstatymo.
1997 m. Jeffrey Raynoldsas, kuris tuo metu ėjo neegzistuojančios valstybės prekybos sekretoriaus pareigas, užsidirbo 47 mln. dolerių pardavinėdamas netikrus draudimo polisus, dėl ko ir įkliuvo. Tačiau tėvas ir sūnus Pedliai nebuvo nubausti, nes formaliai su juo veikla neturėjo nieko bendro.
O Melchisideko valdos egzistuoja iki šiol.
