Žmogus iškreipia tiesą 4 kartus kas 10 minučių. Taip teigia statistikai, aišku, jeigu patys sako tiesą. Psichologai iš esmės sutinka su statistikų nuomone, ir pripažįsta, kad meluoti žmogui yra gana natūralu.
Daugelio atveju žmonės net nepastebi, kad iškreipia tiesą. Tačiau visada atsirasdavo gudruolių, kurie meluoja sąmoningai, drąsiai, profesionaliai ar net gražiai. Toks melas kartais ne tik lieka nepastebimas, bet ir atneša melagiams nemažą pelną, rašo kommersant.ru. Pirmoje straipsnių ciklo apie melagystes dalyje pateikiame įspūdingiausias apgaules nuo viduramžių iki XIX amžiaus pabaigos.
Viduramžių bestseleris
Sakoma, kad meluoti negražu. Panašu, nėra nei nei vienos kultūros ar religijos, kurioje melavimas nebūtų traktuojamas kaip viena iš didžiausių nuodėmių. Rašytojas Dante savo „Dieviškoje komedijoje“ melagius patalpino ant vieno iš žemiausių pragaro ratų, iš jų kūno rūko bjaurūs dūmai. Tačiau talentingi melagiai kartais susilaukia šlovės ir visuomenės palankumo, net jei jų melagystės būna perprastos. Aiškinama tai gana lengvai: žmonės nekenčia, kaip apgauna juos, tačiau džiaugiasi, kai tai nutinka kam nors kitam.
Viduramžiais meluoti buvo visai nesunku. Iš vienos pusės, žmonės mažai žinojo apie juos supantį pasaulį, iš kitos – norėjo sužinoti bent ką nors, todėl kiekviena gerai apgalvota nesąmonė galėjo susilaukti dėmesio. Tikru bestseleriu XIV amžiuje tapo knyga pavadinimu „Sero Džono Mandevilio nuotykiai“. Joje buvo pasakojama apie anglų riterį, kuri lemtis nubloškė į Persiją, Kiniją ir kitas tuomet mažai žinomas šalis. Greta tikėtinų ir realių pasakojimų buvo randami ir tokie: „Nakumeros sala didelė ir graži. Visi salos vyrai ir moterys turi šuns galvas ir vadinami kinokefalais. Visi jie gana protingi, bet tiki Dievą buliaus pavidalu.“ Keliautojas taip pat sutikdavo ciklopų, vienakojų žmonių gentis ir net begalves tautas.
Bet kokiu atveju, knyga buvo gana linksma ir buvo gerai perkama daugumoje Europos šalių, daugelį kartų perleista.
Apmovė profesorių
Naujųjų amžių išvakarėse mokyti žmonės jau nebetikėjo panašiomis pasakomis, tačiau žinios apie pasaulį buvo dar labai skurdžios ir tai leido klaidinti net protingiausius piliečius. 1725 m. apgavikai apmulkino Viurcburgo universiteto profesorių Ioganną Beringerį. Kaip tuomet buvo madinga, mokslininkas kolekcionavo senovinius daiktus ir negalėjo atsisakyti, kai vietiniai vaikigaliai pasiūlė jam nusipirkti akmenis, ant kurių buvo išraižyti mįslingi ženklai.
Profesorius buvo įsitikinęs, kad akmenis apdorojo senovės germanai ir dėl to visus metus pirko „vertingas relikvijas“. 1726 m. Beringeris išleido monografiją apie savo akmenis, tačiau greitai turėjo supirkti visą tiražą, kad išvengtų patyčių. Vaikai atnešė jam „senovės germanų“ akmenį, kuriame buvo išraižytas jo paties vardas. Paaiškėjo, kad akmenis padirbdavo jo universiteto kolegos – profesorius Ignacas Roderikas ir docentas Georgas von Eckhartas, panorėję sužlugdyti kolegos mokslinę karjerą.
Beringeris padavė apgavikus į teismą, ir laimėjo bylą, tačiau susigrąžinti pinigų, kaip ir reputacijos, nesugebėjo.
Su nepakankamomis mokslinėmis žiniomis susijusių apgavysčių atsirasdavo ir vėlesniais amžiais. 1824 m. anglų natūralistas Charlesas Watertonas meistriškai apmovė mokslinę bendriją, parodęs pasauliui neįtikėtiną gyvūną – beždžionę su beveik žmogaus veidu. Watertonas norėjo ne užsidirbti, bet atkeršyti žmogui, dėl kurio jis patyrė nemažų išlaidų. 1821 m. mokslininkas iš Gvianos atsivežė turtingą zoologinę kolekciją, o vietinis biurokratas Lashingtonas pareikalavo susimokėti didžiulį muitą, kas supykdė natūralistą. Po ilgų ginčių su biurokratais mokslininkas susimokėjo reikalaujamą pinigų sumą, tačiau sugalvojo, kaip gali žiauriai atkeršyti.
1824 m. jis atsivežė į Angliją gyvūno, kurį jis tariamai sumedžiojo Pietų Amerikoje, iškamšą. Padaras atrodė gana tikroviškai, o beždžionės veidas buvo panašus į nekenčiamo biurokrato Lašingtono. Nieko neįtarę britų mokslininkai iškamšą eksponavo muziejuje.
Anglų humoras
XIX amžiuje melagystės menas pasiekė naują lygį. Visuomenė troško linksmybių ir žmonės, sugebėdavę pralinksminti nuobodžiaujančią publiką, galėjo neblogai užsidirbti. Vienas iš žymiausių juokdarių buvo anglų rašytojas ir dramaturgas Theodoras Huckas. Vienąkart jis susilažino su architektui Samueliu Bizliu, kad sugebės bet kurį Londono namą paversti visų dėmesio ir apkalbų objektu. Jie pasirinko Berners gatvėje esantį misis Tottenham namą.
1809 m. lapkričio 27 d. rytą į misis Tottenham duris pasibeldė kaminkrėtys, tikinęs, kad gavo užsakymą išvalyti kaminus. Tarnai pranešė, kad įvyko klaida, ir kaminkrėtys išėjo, tačiau greitai pasirodė dar vienas jo kolega, vėliau ir dar vienas. Iš viso buvo atvykę 12 kaminkrėčių, tačiau tai buvo tik pradžia.
Į Bernes gatvę atvykdavo konditeriai su vestuviniais tortais, ligonius lankyti pasirengę gydytojai, dvasininkai, norintys išklausyti išgalvotus mirštančiuosius, batų gamintojai, žuvies pardavėjai ir t.t. Krovėjai pristatė į namus kelis pianinus ir vargonus.
Galų gale su vizitais pradėjo atvykinėti žymūs vietiniai: Londono meras, „Bank of England“ vadovas ir pats archivyskupas. Visi šie žmonės gavo padirbtus kvietimus ar laiškus, kuriuos parašė Theodoras Huckas. Namas Bernes gatvėje išties tapo visų apkalbų objektu ir juokdarys laimėjo lažybas.
Kai išaiškėjo, kas buvo viso to kaltininkas, Huckas tapo žinomu ir pradėjo dalyvauti aukštuomenės renginiuose. Greitu metu jis susipažino su gana įtakingais asmenimis ir 1812 m. tapo vyriausiuoju Mauricijaus salos iždininku, gaudamas 2 tūkst. svarų sterlingų per metus. Deja, Huckas nieko neišmanė apie buhalteriją ir nesugebėjo kontroliuoti savo pavaldinių, kurie iš iždo pavogė apie 12 tūkst. svarų. Po penkerių metų jis neteko savo pareigų, tačiau liko visuomenės numylėtiniu: juk negalima pykti ant žmogaus, kuris moka taip linksmai juokauti.
Kanapes renkančios beždžionės
Tolimesnė juokų ir šunybių istorija neabejotinai susijusi su spauda. Laikraščiai buvo pasirengę pranešti skaitytojams bet kokią naujieną, neapsunkindami savęs patikrinti jos tikrumo.
1869 m. spalį Cardiffo mieste New Yorko valstijoje darbininkai, kasdami šulinį fermeriui Williamui Newelui, žemėje atrado akmeninę vyro figūrą. Gigantiško objekto aukštis sudarė 3 m. Radinys tapo tikra sensacija. Vieni teigė, kad iškasena – tai senovinė skulptūra, kiti tikino, kad tai kažkada gyvenęs suakmenėjęs žmogus. Norinčių pamatyti stebuklą buvo daugiau nei pakankamai ir fermeris prašė po 50 centų iš kiekvieno. Netrukus verslininkų grupė iš kaimynių Sirakūzų miesto nusipirko gigantą už 37,5 dolerių. Akmeninis svečias iš praeities buvo įkurdintas Sirakūzų muziejuje ir žmonės ir toliau mokėjo, kad jį pamatytų.
Akmeninis gigantas išties yra vertas muziejaus, tačiau dėl to, kad buvo viena iš sėkmingiausių klastočių istorijoje. Iš tikrųjų skulptūrą pagamino tabako prekeivio Džodždo Hallo užsakymu, kuris tokiu būdu nusprendė pasijuokti iš vietinių žmonių, tikėjusių kiekvienu Biblijos žodžiu. Statulos sukūrimas ir fermerio papirkimas atsiėjo prekeiviui apie 2,6 tūkst.dolerių. Verslininkai iš Sirakūzų taip pat galėjo neblogai užsidirbti, jeigu būtų priėmę tuometinio pagrindinio Amerikos „šoumeno“ Fineaso Barnumo 60 tūkst. dolerių vertės pasiūlymą. Kadangi jie atsisakė, Barnumas užsakė padaryti Cardiffo giganto kopiją ir įtikino visuomenę, kad tai jo skulptūra yra originalas, o ne kažkokiame provincialiame muziejuje esanti skulptūra.
Moksliniame pasaulyje Cardiffo giganto šlovė ilgai netruko. Pats pirmas lobį apžiūrėjęs archeologas įrodė, kad statula – šiuolaikinė klastotė. Greitai ir pats Hallas pripažino, kad visa ši istorija – jo sugalvota. Tačiau visuomenė jau buvo įtikėjusi melagyste ir pakeisti jų nuomonę nebuvo taip lengva. Stebuklų ištroškę gyventojai ir toliau mokėjo, kad pamatytų originalią klastotę muziejuje ir klastotę Barnumo namuose.
Tuo metu naivi ir smalsi publika tikėjo bet kuria laikraščio paskelbta „antimi“. Periodiškai JAV spaudoje pasirodydavo istorijos apie tai, kaip iš zoologijos sodo pabėgo visi žvėrys, arba kaip vienas išradėjas, sukūręs nuo saulės spindulių saugantį kostiumą, mirtinai sušalo karštos dykumos vidury. Daug žurnalistų užsidirbdavo pinigus vien iš šių istorijų, tačiau vienas žmogus sugebėjo praturtėti negavęs nė vieno honoraro už savo parašytas „antis“.
Džozefas Malhatenas buvo keliaujantis prekybininkas, kokiu tuo metu vadino „komerciniais būgnininkais“ – įvairiuose miestuose jis organizavo šou pristatymus, kurių metų siūlydavo įvairias prekes. Malhattenas turėjo ir pomėgį – jis mėgo kurti neįtikėtinas istorijas ir siųsti jas į laikraščių redakcijas. 1877 m. jis pranešė pasauliui, kad per kapavietėje praleistą laiką, Džordžo Washingtono kūnas pavirto į akmeninę statulą. Vėliau jis sugalvojo istoriją, kad JAV atrastas didžiulis urvas su mumijomis. Malhattenas taip pat teigė, kad vienas verslininkas greitai pradės naują veiklą – plukdyti turistus požeminėmis upėmis.
Laikraščiai spausdino jo istorijas apie balionėlių į orą pakeltą ir nuskridusią mergaitę, gigantišką meteorą, nukritusį į Teksaso valstiją ir astronomus, pagaliau atradusius Betliejaus žvaigždę.
Aukščiausią savo kūrybos lygį jis pasiekė, kai parašė straipsnį apie fermerį Parkerį, kuris išmokė beždžiones rinkti kanapes. Pranešimas sukėlė diskusijas visuomenėje, o „New York Times“ paskelbė piktą straipsnį apie tai, kad jei visi fermeriai pakeis darbininkus beždžionėmis, žmonės neteks darbo, prasidės badas ir t.t.
Malhattenas niekada neprašė atlygo už straipsnius ir galų gale visada prisipažindavo, kad sumelavo. Tačiau savo fantazijos dėka amerikietis išgarsėjo ir tokia reputacija visai pasitarnavo jo profesijai: gamintojai manė, kad toks užkietėjęs melagis gali parduoti viską, kas įmanoma ir noriai tiekdavo jam savo prekes.
XIX a. 9-ame dešimtmetyje jis tapo pačiu sėkmingiausiu keliaujančiu prekybininku Amerikoje, o 1884 m. jo kandidatūra net buvo iškelta JAV prezidento rinkimuose.
Tiesa, pinigai ir šlovė Malhattenui pakenkė: iki amžiaus pabaigos jis prasigėrė ir mirė skurde.
Apie įspūdingiausias XX a. melagystes skaitykite rytoj.
