Emma Ware nuėjo ilgą kelią. Ji metė nedėkingą karjerą kine, nes norėjo atrasti kūrybingesnę, prasmingesnę veiklą, ir suprato, kad juvelyrika yra tikrasis jos pašaukimas. Siekdama įrodyti, kad kūrybiškumui nėra ribų, ji savo dizaino vardą įprasmino naudodama dviračio padangos kamerą. Nuo tada ji ir kuria nuostabius juvelyrinius dirbinius iš perdirbtos gumos. Medžiaga gali būti utilitarinė, bet kiekvienas dirbinys yra subtilus ir meniškas, priglundantis prie kiekvieno judesio. Emma pradėjo pardavinėti savo dirbinius Londono „Brick Lane“ turguje, tačiau vos po kelių metų jos verslas tapo pasauliniu, rašo boticca.com.
- Sveika Emma! Gal galėtum daugiau papasakoti apie save?
- Esu iš Heistingso (ten vyko garsus Heistingso mūšis 1066m.), į Londoną atvykau studijuoti dailę maždaug prieš 15 metų. Užaugau menininkų šeimoje, tad gaminimas ir kūrimas buvo normalus dalykas. Mama nupirko man juvelyriniams dirbiniams gaminti rinkinį, kai buvau maždaug 10 metų, ir tai buvo kažkas prie ko vis grįždavau įvairiais savo gyvenimo etapais. Turiu norą daryti dirbinius (ko dar nebandžiau...) naudojant tapybą ar dar kokį kitą būdą.
- Kada sužinojai, kad nori kurti juvelyriką?
- Man visada patiko juvelyrinių dirbinių gamyba. Tai toks išbaigtas suvokimo ir kūrybos procesas, kurį pati galiu užbaigti rinkdamasi medžiagas, formą. Egzistuoja tiesioginis ryšys su klientu, kuris parodo mano darbo įvertinimą jį pirkdamas ir nešiodamas. Tai didžiausias komplimentas!
Šiems dirbiniams gyvybę suteikia jų nešiotojas. Man patinka kaip kūnas atstoja vitriną, eksponuojančią šiuos kūrinius. Egzistuoja neatskiriamas ryšys tarp dirbinio ir žmogaus sudėjimo. Noriu, kad mano kūriniai susigyventų su kūnu, pabrėžtų jo grožį. Yra kažkas organiško tarp formų, atsirandančių mano gamybos procese ir formų, pasitaikančių gamtoje.
Dirbau kuriant filmus kino operatorių skyriuje, bet jaučiausi panaši į robotą ir man labai trūko kūrybinės laisvės. Iš tikrųjų norėjosi gaminti gražius dalykus, todėl nusprendžiau gaminti juvelyriką ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Pradėjau pardavinėti "Brick Lane" turguje 2009 metais, vėliau kitose prekyvietėse. Pastebėjau, kad žmonėms patinka tai, ką aš darau, todėl tęsiau toliau ir štai aš – tarptautinė!
- Gal galėtum papasakoti apie savo kūrybos procesą?
- Man patinka dirbti nelaužant apribojimų, atrodo, tuomet esi kūrybiškesnis, kai turi mažiau pasirinkimų – taigi, padangų kameros man yra tinkamiausios. Visada patinka pradėti nuo medžiagos ir prie jos pritaikyti procesą – taip gaunu tai, ko net negalėjau įsivaizduoti. Paprastai mano galva būna pilna muzikos, stebiu, ką žmonės nešioja, ką kiti juvelyrikos dizaineriai kuria, tada žaidžiu su medžiaga ir žiūriu, kas gaunasi. Išgavus patinkančią formą, toliau dirbu, kad ji būtų tinkama nešiojimui.
- Tavo pasišventimas tvarumui (tenkinti dabarties poreikius, nekenkiant ateities kartoms) pagirtinas. Kas pasufleravo pradėti tokį juvelyrikos prekinį ženklą?
Dėkoju! Turėjau darbą, kuris man buvo nepriimtinas, švaistantis laiką ir daugiau nenorėjau atiduoti visos savo energiją tam, kas man netiko. Manau, kad kiekvieno pareiga yra gerbti mūsų žemę ir visa, kas joje gyvena. Taip, kaip mes gyvename sunku neprisidėti prie žalos ir atliekų transformavimo į grožio ir vertės kūrinį, ir tai yra mano pasirinkimas daryti ką nors pozityvaus. Žinau, kad stipriai nepakeisiu, bet tikiuosi, kad gal tai prisidės prie tvarumo ir privers žmones galvoti, ką jie daro su savo planeta.
- Tikriausiai buvo akimirkų, kai pamačius padangos kamerą, pagalvojote: „Galiu padaryti ją prašmatnia”.
- Gaminau linksmus dirbinius iš žaislų, pigių papuošalų, juvelyrikos senų detalių, bet visada tai buvo gaminimas iš jau esamos medžiagos, o ne naudojant šaltinius ir energiją, kad sukurtum ką nors naujo. Sykį draugui prakiuro padanga, pamačius padangos kamerą, supratau, kad čia yra galimybė. Tai ir buvo tas akimirkos blyksnis!
- Kur ateityje matai save su šia kūryba?
- Mane domina platesnis spalvos inkorporavimas bei medžiagų, tekstūros ir struktūrų įvairovės derinimas. Dar vienas mano tikslas sužinoti apie odos ir metalo dirbinius.
- Kas yra Ware dirbinių klientas?
- Mano klientai labai įvairūs, bet man malonu manyti, kad jie turi savitą stilių ir stiprų charakterį. Manau, kiekvienas turėtų nešioti tai, ką mėgsta, nežiūrint, esi tam per senas ar atrodysi keistai. Aš nekuriu konkrečiam asmeniui, manau, kad pati esu dizaino proceso ašis. Galiu pasakyti, kad nemėgstu nešioti vėrinius, bet labai mėgstu juos daryti. Man patinka, kad daugelis žmonių, perkančių iš manęs iš tikrųjų džiaugiasi atradę nepriklausomą dizainerę ir vienetinį darbą - rankų darbo, padarytą su meile.
- Papasakok apie savo prekinio ženklo sumanymo ir kūrimo iššūkius.
- Tai vyko palaipsniui, be jokio konkretaus plano, bet nežinau ar būčiau galėjusi padaryti ką nors kitaip. Visa tai buvo didelė mokymosi kreivė, nuo pat pradžių iššūkiai nebuvo lengvi kaip ir visas procesas. Tai nepaprastai sunkus, intensyvus fizinis darbas, kai tu sėdi visą dieną ir tau nelengva pačiai dirbti. Be to, man reikia apskaičiuoti kaip padaryti daugiau, neprarandant specialaus rankų darbo elemento.
- Gal galėtum patarti ką nors kitiems nepriklausomiems dizaineriams?
- Jei gali - įgyk patirties panašiame versle. Tai geriausias būdas, kad pamatytum kaip viskas vyksta arba kaip nereiktų daryti. Ir pradėkit nuo produkto, kuris suteikia galimybę be apribojimų augti jūsų verslui. Manau, kad nebloga mintis galėtų būti ir dizaino partnerystė.
