Klimaksinės bobos pezalus

Mačiau šį spektaklį. Galiu pasakyti tik tiek: teatras nėra vieta asmeninei terapijai. Teatras nėra vieta pasakojimui savo istorijos.

Jackaitė, kaip žmogus, man atrodo, itin manieringa, todėl, kaip aktorė, visuose spektakliuose labai panaši. Kažkaip dingsta vaidmuo ir išlenda pati Jackaitė.

durna kaip simona iš užatlantės....
tuščia.barškanti....
soriukas

Pasidedu beibi žaislini triušiuka šalia savo pilvo pultuka turiu dideli ansvori mane slaugo mama ir tetis kartu geriame vaistus jis pasako pūlsas aštuonios ir aš išgeriu vaistus ryte ir vakare

Labas egle aš tai labai sergu man yra baisi liga guliu ant lovos kai man blogai darosi aš ainu gultis aš kai ateina pietai nusiprausiukambary nusirengiu ir pasijamu naktinukus halata ir ainu į vonia praustis aš nusipraususi ir nusišluoščiusi kūna lendu į naktinukus į halata ir lipu į į lova užsikloju su kaldra ir pasidedu šalia pultuka isijungių televizoriū atsisėdu pasidedu patogei pagalves pasidedu drabužėlius ant lovos galo rytinei vaistai išeina vakare vakare išgeriu nuo pūlso vaistus dar išgeriu psyhinius vaistus

Jos vaidyba ne visiems patinka, tai liečia ir mane. Nepatiko.

Kada aplankė savo mamą, apie kurią tiek kalba per spektaklį? Kada nuvežė savo vaikus, kai kartoja, kaip ją myli? Šlykštu, kad pardavinėja savo mamos istoriją, prisidengdama mamos meilės trūkumu.

Jaučiasi nuoga, bet tikrumoje tik apnuoginta kaip ir visi žmonės.

Klimaksas