Gruodžio pradžioje Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis pritarta Lietuvos Respublikos Prezidentės iniciatyvai įteisinti išplėstinį turto konfiskavimą bei kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą. Buvo galima nuspėti, kad atsiras nepritariančiųjų šiai iniciatyvai, tačiau M. Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas doc. dr. Aurelijus Gutauskas pabrėžia: „Nesiimti priemonių reformuoti teisinį reglamentavimą ir jo pagrindu susiklosčiusios praktikos, remiantis vien pesimistiniais mūsų teisėsaugos galimybių vertinimais, tokiais kaip „vis tiek niekas nieko neieškos“ arba „vis tiek stambieji visuomet išsisuks“, būtų mažų mažiausiai nepateisinama“.
INFOLEX: Viešojoje erdvėje pasigirdo nuomonių, kad priimti Baudžiamojo kodekso pakeitimai, įtvirtinantys išplėstinį turto konfiskavimą, yra beprasmiški, nes visas iki šiol įgytas turtas bus saugus. Kaip yra iš tiesų ir kokiam turtui ši priemonė bus taikoma?
A. Gutauskas: Pakeitimų, numatančių išplėstinį turto konfiskavimą, galiojimas laike iš tiesų apribotas – konfiskuojamas galės būti tik po šių nuostatų įsigaliojimo įgytas turtas. Tokio sprendimo priežastis yra išplėstinio turto konfiskavimo griežtumas: ši priemonė nukreipta į visą teisėtomis pajamomis nepagrįstą kaltininko turtą, jos taikymas nėra apribotas nei konfiskuojamo turto verte, nei tuo, kokią kaltininko nuosavybės dalį šis turtas sudaro. Konfiskuojamo turto vertė galės siekti milijonus ar apimti praktiškai visą kaltininko turtą. Beje, griežtumu išplėstinis turto konfiskavimas gali ženkliai pranokti kriminalinę bausmę – baudą, kuri šiuo metu tesiekia 39 000 Lt. Todėl, jei bausmes griežtinančių ar naujus nusikaltimus numatančių įstatymų negaliojimas atgal yra visuotinai pripažinta ir visuomenei suprantama taisyklė, išplėstinio turto konfiskavimo taikymas tik į ateitį turėtų būti priimamas kaip normalus dalykas, o ne kaip įstatymo spraga. Priešingu atveju ne tik būtų šiurkščiai pažeista mūsų šalies Konstitucija, bet ir „užprogramuoti“ dažni procesai prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
INFOLEX: Nuolat girdime apie teisės principus, konstitucines vertybes, žmogaus teisių apsaugos standartus. Ar tik Lietuvoje kaltininko teisės prisimenamos daug dažniau nei pareigos?
A. Gutauskas: Nors kai kada Lietuvoje tikrai galima įžvelgti perdėtos pagarbos neva pažeistoms asmens teisėms bei netinkamo, nepagrįstai plataus jų turinio suvokimo tendencijų, šis atvejis kitoks.
Įstatymai, ypač nustatantys draudimus ar griežtinantys atsakomybę, dažniausiai kuriami matant tam tikrus visuomenėje plačiai paplitusius negatyvius reiškinius. Vis dėlto, kuriant ir taikant baudžiamuosius įstatymus, būtina laikytis tam tikrų minimalių standartų. Vienas iš jų – draudimas baudžiamiesiems įstatymams suteikti grįžtamąją galią. Todėl aršios kritikos sulaukusio draudimo išplėstinį turto konfiskavimą taikyti atgal jokiu būdu negalima laikyti perdėtu rūpesčiu kaltininko teisėmis, pamirštant jo pareigas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra tenkinęs ne vieną skundą dėl baudžiamųjų (ar nacionalinėje teisėje įvardytų kitaip, tačiau turinčių iš esmės analogišką poveikį kaltininkui) įstatymų taikymo atgal. Galima daryti išvadą, kad ši problema aktuali ne vien Lietuvai ir kad sprendimas užkirsti kelią grįžtamajam išplėstinio turto konfiskavimo taikymui iš esmės buvo vienintelis galimas kelias.
INFOLEX: Kartu su išplėstiniu turto konfiskavimu BK papildytas ir nauja nusikalstamos veikos sudėtimi – neteisėtu praturtėjimu. Kokia šio papildymo prasmė ir kaip jis bus taikomas laiko požiūriu?
A. Gutauskas: Pavadinimas „neteisėtas praturtėjimas“ ne visiškai tiksliai atskleidžia šios veikos esmę. Naujosios nuostatos numato atsakomybę ne už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), o už jo turėjimą (būseną). Pagal savo konstrukciją tai toks pat nusikaltimas kaip, pvz., nepranešimas apie nusikalstamą veiką, neteisėtas ginklo ar narkotinių medžiagų laikymas. Teorijoje tokie nusikaltimai vadinami trunkamaisiais, o kvalifikuojami jie nepriklausomai nuo to, kada asmuo pradėjo daryti tokį nusikaltimą. Šiuo atveju svarbu tokių veiksmų baudžiamumas tuo metu, kai asmens daroma veika baigiasi: ji nutraukiama teisėsaugos pastangomis arba pats asmuo atsikrato draudžiamų daiktų, galiausiai praneša apie jam žinomą nusikaltimą ar pan. Šią taisyklę ne kartą vienareikšmiškai patvirtino teismų praktika, todėl ir neteisėto parturtėjimo atvejai bus vertinami būtent taip.
Taigi, jei asmuo turėjo teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtais būdais, ir nesuskubo iki š.m. gruodžio 12 d. šio turto atsikratyti, jis bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. O įrodžius tokį nusikaltimą, atsivers ir plačios įprastinio turto konfiskavimo, kuris buvo numatytas ir iki naujųjų nuostatų įsigaliojimo, taikymo galimybės. Užuominas apie neva įteisintą nusikaltėlių turtą geriausiu atveju vertinu kaip negebėjimą priimtą įstatymą perskaityti iki galo ir polinkį daryti skubotas išvadas, o blogiausiu – kaip sąmoningą visuomenės klaidinimą.
INFOLEX: Projekto svarstymų metu buvo siūlymų išplėstinį turto konfiskavimą taikyti turtui, kuris įgytas ne per 5, o per 10 ar net 15 metų iki nusikaltimo padarymo, nes tai leistų iš naujo įvertinti ir prieš keliolika metų, vadinamaisiais privatizacijos laikais, padarytus nusikaltimus. Ar nevertėjo pritarti tokiam pasiūlymui?
A. Gutauskas: Tokia iniciatyva atspindi siekį maksimaliai plačiai taikyti principą, kad iš neteisės nekyla teisė, todėl natūralu, kad iš pirmo žvilgsnio ji atrodo patraukli nusikalstamumui nepakantiems žmonėms. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tokie siūlymai nėra labai realūs. Visų pirma, dėl aptartos būtinybės taikant išplėstinį turto konfiskavimą apsiriboti tuo turtu, kuris įgytas tik po jį numatančio įstatymo įsigaliojimo. Pritarus šiam siūlymui, visa apimtimi tokios priemonės galėtų būti taikomos tik nuo 2025 m. gruodžio 12 d. Abejoju, ar tokie buvo pakeitimo siūlytojų ketinimai, o kitokio poveikio turėti jos paprasčiausiai negalėtų.
Be to, net ir toks, koks jis numatytas dabar, išplėstinis turto konfiskavimas yra gana griežta priemonė. Juk tie penkeri metai skaičiuojami ne nuo išaiškintos ir įrodytos nusikalstamos veikos padarymo momento, kuomet kaltininkas galėjo pradėti naudotis jos rezultatais ir įgyti turtą, bet iki šios veikos, t.y. apima laikotarpį, kai kaltininkas dar nebuvo padaręs teisėsaugai žinomų nusikalstamų veikų, o jo turto nusikalstama kilmė yra galima, tikėtina, tačiau ji nėra įrodyta paneigiant visas protingas abejones. Todėl, palyginti su tuo konfiskavimo reglamentavimu ir jo taikymo praktika, kurią turime dabar, naujai įtvirtintos nuostatos, išplėstinį turto konfiskavimą orientuojančios į visą per penkerius metus iki nusikalstamos veikos ir bet kada po jos padarymo įgytą turtą, yra pakankamai radikali reforma, o atsižvelgiant į pastarojo meto „bedantės“ teisėkūros tendencijas – netgi stebėtinai radikali.
INFOLEX: O kaip Jūs pakomentuotumėte tai, kad net ir to turto, kurį pagal galiojantį reglamentavimą būtų galima konfiskuoti, nepavyksta surasti ir paimti?
A. Gutauskas: Reikia sutikti, kad esamos situacijos (turto konfiskavimas taikomas tik itin retai ir dažniausiai paimami tik nedidelės vertės daiktai) negalima sieti vien su teisinio reglamentavimo trūkumais – tam įtakos turi ir teisėsaugos pareigūnų žinių, pajėgumų ar motyvacijos stoka. Todėl tikėtis, kad vien patobulinus BK bus išspręstos absoliučiai visos šios srities problemos, būtų naivu.
Vis dėlto ne mažiau akivaizdu, kad BK įtvirtintos turto konfiskavimo galimybės yra pernelyg siauros ir visiškai neatitinka korupcinių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų tendencijų. Daugumai šių nusikaltimų būdingas kartotinumas – paprastai juos darantys asmenys atitinkama veikla užsiima nuolat, tarsi verslu. Tačiau galiojantis reglamentavimas leidžia konfiskuoti tik pavienio epizodo – to, kurį atliekant veika atskleista, – rezultatą, net ir tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie nusikalstamą gyvenimo būdą ir kitų pajamų šaltinių nebuvimą. Be to, ir šiuo atveju reikalaujama įrodyti tiesioginį ryšį tarp veikos ir konfiskuojamo turto, be to, teismų praktika yra dar labiau susiaurinusi ir taip itin ribotas konfiskavimo galimybes. O įvertinus dar ir komplikuotą konfiskuotino turto, esančio pas trečiuosius asmenis, paėmimą, darosi aišku, kodėl konfiskavimas yra tapęs daugiau teorine kovos su nusikalstamumu priemone.
Galiojant tokiam reglamentavimui ir jo pagrindu susiklosčiusiai praktikai, nesiimti priemonių jam reformuoti, remiantis vien pesimistiniais mūsų teisėsaugos galimybių vertinimais, tokiais kaip „vis tiek niekas nieko neieškos“ arba „vis tiek stambieji visuomet išsisuks“, būtų mažų mažiausiai nepateisinama.
Ginta Gudauskaitė
