Svarbiausia laiku viską suprasti. O kada tas "laiku"? Kartais gali būti ir gerokai per vėlu... Bet geriau vėliau, nei niekada.
„Tikrai neguldavau su bet kuo“
„Gerokai apleidau mokslus. Vyrai, seksas, pinigai, vakarėliai, lengvas kvaitulys – tai buvo virtę mano gyvenimu. Gaudavau milžinišką „honorarą“ už tai, jog naktį permiegodavau su vyriškiu. Aš juos pati įsirinkdavau. Tikrai neguldavau su bet kuo...
Man patiko toks gyvenimo būdas. Mane jis „vežė“. Universitete pasiėmiau akademines atostogas. Niekas nė neįtarė kokį dvigubą gyvenimą aš gyvenau... Tėvai manimi pasitikėjo. Nors mamai ir kilo įtarimų, kodėl aš taip staiga pakeičiau savo aprangos stilių. Pradėjau nebedėvėti džinsų...
Trumpas sijonas, gili iškirptė, aukštakulniai... Man taip rengtis patiko. Be to, kaip kitaip aš „sumedžiočiau“ turtingus vyrus? Kiekvieną mėnesį uždirbdavau tiek, jog galėjau sau leisti prabangias atostogas Kanarų salose. Argi ne puiku?“
„Likau gulėti ant grindų“
„Gulėjau apkvaitusi vieno vyriškio lovoje. Mąsčiau, kur reiks atostogauti. Norėjau nuo visko kiek atitrūkti... Net nepastebėjau, kaip kambaryje atsidūrė daug vyrų. Nebesupratau, kas vyksta. Jie visi mane pradėjo liesti, glamonėti, kandžioti...
Vėliau ir mušti... Bet nieko nebegalėjau padaryti. Traukė prie žemės. Spėju, jog į mano alkoholinį kokteilį kažkas įpylė narkotinių medžiagų. Norėjau rėkti, bet tiesiog nepajėgiau. Mane išprievartavo. Negana to ir stipriai sumušė. Pasityčiojo, kaip tik ir begalėjo. Po visko pajutau didžiulį šleikštulį bei panieką sau.
Kai viskas baigėsi, vyriškiai pasišalino. Likau gulėti ant grindų... Ant stalo gulėjo vokas. Smalsumo vedama jį patikrinau ir net nenustebau. Voke radau tūkstantinę pinigų sumą. Absurdas. Pinigus palikau ir suskubau palikti savo „darbo vietą“.
„Vyrų reikalavimai tapo vis gašlesni“
„Kitą diena jaučiausi „sumautai“. Niekas nedžiugino. Jutau tokią didžiulę sąžinės graužatį. Net negaliu apsakyti. Paskambinau savo „darbdaviui“ ir išrėžiau, jog noriu viską baigti. Pasirodo nėra taip lengva. Pasirašiau sutartį tam tikram laikotarpiui. Negaliu taip staiga viską mesti.
Rėkiau, šaukiau, bet niekas nepadėjo. Turėjau vykdyti sutartyje apibrėžtus įsipareigojimus. Teko dar apie pusmetį dirbti. „Atidirbau“... Pinigai nebedžiugino. Vyrų reikalavimai tapo vis gašlesni ir gašlesni. Šlykštu.
Po kiekvienos „darbo“ dienos verkdavau. Tėvams nieko nepasakiau. Viską stengiausi „išsilaižyti“ pati. Ir man pavyko! Jau daugiau nei pusmetis aš esu laisva! Neapsakomas jausmas...“
„Dabar esu laisva“
„Smulkių niuansų, kaip man pavyko nuo visko atsiriboti, nenorėčiau atskleisti... Faktas, jog aš jau tame purviname „versle“ nebedirbu. Nebesuprantu merginų, kurios garbina pinigus. Juk tai toks pavojingas dalykas... Tai taip slidu ir purvina. Gyvenime yra daug svarbesnių vertybių.
Šiuo metu sėkmingai studijuoju Vilniaus universitete. Planuoju tęsti mokslus ir magistrantūroje. Ateityje mąstau steigti savo verslą, kuris, žinoma, bus visiškai nesusijęs su mano buvusia „darboviete“. Pinigus, kuriuos uždirbau, paaukojau įvairioms organizacijoms. Ypač vienai šunų prieglaudai.
Juk negalėjau tų pinigų tiesiog išmesti? O man jų nereikėjo... Nenoriu net prisiminti apie tai, kaip aš tuos pinigus uždirbau. Dabar esu laisva, laiminga ir „švari“! Norėčiau, jog mano istorija būtų kaip pamoka visoms merginoms, trokštančioms prabangos ir pinigų... Tai laikinas dalykas. Be to, itin nedoras ir negarbingas“.
