Tikrai ne visiems emigracija garantuoja didesnį atlyginimą ir sotesnį duonos kąsnį. Nedideliame Ispanijoje esančiame Albunjolo miestelyje prasigėrę lietuviai neturi nei darbo, nei nuolatinių namų. Po tiltu apsistoję sveikatą baigiantys prarasti tautiečiai kone kasdien vartoja alkoholį ir neišgyvena dėl to, kad vietiniai juos pašaipiai vadina katinų valgytojais iš Lietuvos.
Benamiai vaišinasi valymo priemonėmis
Gyvenimas oloje ar po tiltu. Tokia kai kurių Albunjole apsistojusių lietuvių kasdienybė. Vietiniai jų vengia dėl nemalonaus kvapo ir ironiškai pašiepia. Senbuviai sako, kad kai lietuviai apsistojo oloje, Albunjole dingo visos katės. Be to, ir miestelio pardavėjos jau žino, kokį gėrimą lietuviai benamiai mėgsta labiausiai – valymui skirtą alkoholį.
Prieš dešimtmetį darbas pas Ispanijos ūkininkus pradėjo vilioti emigrantus iš Lietuvos. Dar visai neseniai Albunjole gyveno maždaug 450 tautiečių. Bet staiga užklupus krizei ir sumažėjus darbo, dauguma jų grįžo namo ar pasirinko ekonomiškai stipresnius kraštus – Švediją ar Norvegiją.
Dabar Albunjole lietuvių yra vos penkiasdešimt. Vieni prižiūri senolius, kiti vis dar triūsia šiltnamiuose ar rūpinasi nuosavu verslu. Bet yra ir tokių, kurie gyvena po tiltu ir niekuo nesiskundžia.
Tačiau kaimynystėje apsistoję tautiečiai rausta iš gėdos. Mat kitų tautybių benamių miestelyje nėra – vien tiktai lietuviai. „Ispanai sako, kad prie šiukšliadėžių neliko katinų, nes lietuviai juos suvalgė. Be lietuvių daugiau benamių nėra. Man labai dėl to gėda“, - prasitaria moteris.
Virginija Albunjole – jau senbuvė. Iš pradžių ji stebėjo, kaip į miestelį plūdo šimtai lietuvių, vėliau – išlydėdavo išvykstančius. Laidos heroję tautiečiai vis pavadina didvyre: jei tik ištinka bėda, visada gali belstis į jos namų duris.
Motina, sužinojusi, ką iš tiesų Ispanijoje veikia jos sūnus, buvo šokiruota
Jei ne Virginija, kažin kaip būtų susiklostę dviejų dabar jau Lietuvoje šiltai gyvenančių tautiečių likimai. Jų artimieji net neabejojo, kad vyrai Ispanijoje dirba, bet iš tikrųjų darbus jie jau seniai buvo išmainę į stikliuką, o namus – į gyvenimą po tiltu.
Virginija pasirūpino 29-erių Tado kelione į Lietuvą. Miestelėnai paaukojo pinigų, be to, padėjo ir vietinis kunigas, ir diplomatai. Galų gale autobusiukas su invalido vežimėlyje sėdinčiu lietuviu pajudėjo jo tėvynės link. Kiek girdėjo Virginija, stikliuko Tadas jau nebekilnoja, bet iš lovos vis dar nesikelia. Kita vertus, kažin ar pats Tadas dar atsimena, kaip atrodė jo namai oloje, kurioje lig šiol niekas nepasikeitę.
„Tadas – Albunjolo benamių pionierius“, – juokauja Virginija. Bet staiga ji ir vėl nuliūsta prisimindama dar vieną ir namus, ir sveikatą Ispanijoje praradusį lietuvį. „Buvo dar vienas berniukas iš Garliavos. Sumušė jį kažkas – sulaužė žandikaulį. (...) Sakau: greit man duodi mamos numerį! Ir aš jai paskambinau. Mama verkt pradėjo. Ji galvojo, kad sūnus dirba šiltnamy. Mama atsiuntė daugiau pinigų nei reikia kelionei, kad jis galėtų dovanų visiems nupirkti“, - Romo istoriją prisimina moteris.
Tadas iš Siesikų ir Romas iš Garliavos Virginijai dėkingi – juk ji vos ne gyvybę išgelbėjo. Kai tik senutę Albunjole prižiūrinti moteris į Lietuvą grįžta atostogų, būtinai aplanko ir juos.
„Man gaila žiūrėti, kaip žūva tautietis. Visi atvažiavom čia užsidirbti. Bet ne šitaip... Turbūt aš labiau pagalvojau apie jų tėvus. Mama turbūt nežino, ką jos vaikas čia veikia, kaip jis čia gyvena“, - pasakoja Virginija, pridurdama, kad dėl visko kalčiausias alkoholis.
Benamių istorijos vertos filmo
„Man ne gėda“, - galvą purto Laima, dažnai aplankanti po tiltu gyvenančius Stepą, Liną ir Darių. Laima jau aštuonerius metus nebuvo Lietuvoje. Gyvena ji netoliese esančiame miestelyje su ispanu riešutų augintoju.
Kai su juo nekonfliktuoja ir nesisvečiuoja patiltėje, moteris kartais įsijungia kompiuterį, kad pasikalbėtų su savo 26-erių dukra, kurią ji matė prieš aštuonis metus. „Kam? Ji turi savo gyvenimą“, - nukerta lietuvė, paklausta, ar nenorėtų aplankyti savo dukters.
Benamių, kuriuos Laima vis aplanko, gyvenimas nepavydėtinas. Stepas yra vyresnio amžiaus ir jo sveikata labai prasta. Liną, pasak lietuvės, išnaudoja sesuo: „Sesuo jį labai išnaudoja. Dabar jį išsivežė. Linas dirba tik už maistą ir alkoholį. Ji jam nieko nemoka. Kam jai traukti jį iš bėdos? Tada pradings nemokamas darbininkas.“
Dariaus nuopuolio dramoje stipriai jaučiamas meilės prieskonis. Jis dėl kitos moters paliko žmoną. O nauja vyro meilė paliko jį. Stiprus jaunas emigrantas Ispanijoje griebėsi stikliuko ir kuo toliau, tuo rečiau norėjo dirbti. Pasak Virginijos, pats Darius to nepripažįsta ir nepriima jokios aplinkinių pagalbos.
Gyvenimas po tiltu verda. Čia – ir draugai, ir šuo, ir netgi vištos. Tiesa, kiaušinių jos nededa. Ir ant keptuvės dėti jų niekas nesiruošia. „Savo malonumui auginam“, - sako Darius.
„Valgyt jie susiranda. Atidarė didelę parduotuvę. Tai po kiekvienos darbo dienos ji išmeta nereikalingą maistą. Bet tuo pačiu išmetami ir produktai, kurių pasibaigęs galiojimo laikas. Čia yra rizika – gali infekciją kokią pasigauti. Bet kol parduotuvės nebuvo, irgi problemų jie neturėjo. Aplink pilna vaisių. Ir dar, sakyčiau, kad iš kokios didelės mašinos nuleistus degalus parduoda. Tada turi ir gėrimui, ir rūkalams“, - kaip prasimaitina benamiai, atskleidžia lietuvė.
Miestelyje lietuviai sava mirtimi nemiršta
Kita vertus, Ispanija valkatavimui daug labiau tinkama nei Lietuva. Šioje šalyje visada šilta ir netrūksta maisto: aplink mandarinų plantacijos, vynuogynai, riešutų giraitės. Tikriausiai todėl nuskurdę lietuviai palikti šios šalies neskuba. „Cha. Mums ir čia gerai – šilta, alkoholio yra. O ką veikti Lietuvoj?“ – dažniausiai užduodamą klausimą pakartoja Virginija.
Nors du lietuvius moteris nuo pražūties jau išgelbėjo, tačiau ji turi planą namo kaip nors parsiųsti ir kitus po tiltu besiglaudžiančius tautiečius. „Baisiausia tai, kad jie patys nenori“, - liūdi moteris.
Virginija sako, kad per dešimtmetį šiame mažame miestelyje iš gyvenimo pasitraukė iš viso penki lietuviai. Tačiau nė vienas nemirė natūralia mirtimi. Viena tautietė išgėrusi iškrito iš medžio, kitas pasikorė. Dar vieną rado pakelėje apgraužtą žiurkių. O palyginti neseniai vienas lietuvis peiliu papjovė kitą.
Lietuvių situacija, emigrantės žodžiais tariant, itin pablogėjo Ispaniją užplūdus imigrantams iš Rumunijos ir Afrikos šalių. Pigia darbo jėga ilgai laikytiems tautiečiams teko užleisti vietas tiems, kurie nugarą lenkia dar pigiau. Anot jos, tamsiaodžiai, apsilankę pas šiltnamių vadovus, siūlosi dirbti už pusę kainos. Todėl lietuviams, neatlaikiusiems konkurencijos, tenka atlaisvinti savo darbo vietas.
