Lietuvoje kelių paukščių rūšių atstovų belikę vos po kelias dešimtis ar net vienetus. Pavojuje atsidūrę ir kai kurie augalai. Tačiau per artimiausius 10 m. išnykimas negresia nė vienai žinduolių rūšiai. Ekspertai sako, kad biologinei įvairovei didelių grėsmių mūsų šalyje nėra, padėtis esą geresnė nei neretai manoma. Vis dėlto jie pripažįsta, kad nereikėtų laukti, kol gimtosios žemės apylinkėse lakstys vienintelis likęs baltasis zuikis.
Anot gamtininkų, ties pavojinga išnykimo riba atsidūrė tokie paukšteliai, kaip meldinė nendrinukė, stulgys, griežlė, juodakaklis naras, didžioji kuolinga.
Itin didelė grėsmė netekti tokių augalų rūšių, kaip pelkinė raistenė, miškinė glindė, melisalapė medumėlė, taurinė pudmė, smulkiažiedė gegužraibė, žalioji dvyndantė, karoklinė skliautenė, žvilgančioji riestūnė, ežerinė lobelija.
Anot ekspertų, šių augalų ir paukščių rūšių, jeigu nebus tinkamai įgyvendintos apsaugos priemonės, gali nebelikti jau po keleto metų ar dar anksčiau.
Tuo metu kalbėdami apie Lietuvoje gyvenančias žinduolių rūšis gamtininkai pažymi, jog artimiausiu metu išnykimas negresia nė vienai jų. Anot pašnekovų, kalbėti apie kažkokį konkretų laiką, per kurį galbūt išnyks viena ar kita Lietuvoje besiveisiančių žinduolių rūšis nebūtų objektyvu, nes žinduolių populiacijai įtaką daro daug skirtingų veiksnių. Tai ir medžioklė, ir mitybinės bazės, ir buveinės bei plėšrūnai.
Padėti išlikti populiacijoms ūkininkams kol kas neapsimoka
Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos pirmininkas Kęstutis Navickas pastebi, kad meldinės nendrinukės ir stulgio likimas labiausiai priklauso nuo žemės ūkio padėties. Griežlės populiacija Lietuvoje dar gana gausi, tačiau neramina spartūs jos nykimo tempai.
„Teritorijos, kuriose veisiasi šie paukščiai, yra netvarkomos. Pirmiausia reikia žmogaus veiklos, nes išvardintos paukščių rūšys yra priklausomos nuo darnaus žemės ūkio – tiek ganymo, tiek teritorijų šienavimo. Šiuo atveju reikia valstybinės politikos, aiškaus susitarimo, kad tokios priemonės yra prioritetinės.
Tas žmogus, kuris gyvena kaime, turėtų būti traktuojamas kaip biologinės įvairovės saugotojas, šios paslaugos visuomenei teikėjas – jam turi būti sudarytos kuo palankesnės sąlygos, kad jis tas teritorijas tvarkytų“, – kalbėjo Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos pirmininkas.
K. Navicko teigimu, nors šiandien ūkininkus per Kaimo plėtros programos Kraštovaizdžio tvarkymo priemones remia Žemės ūkio ministerija, rėmimo sąlygos – nepakankamai patrauklios.
Anot pašnekovo, ūkininkui ekonomiškai neapsimoka tvarkyti techniškai sunkiai prieinamų teritorijų.
„Lyginant su Lenkija, pas mus 33 procentais mažesnės išmokos, o turėtų būti išskirtos vertingiausios teritorijos ir tų teritorijų tvarkymui numatytos tikrai palankios sąlygos“, – pažymėjo pašnekovas.
Pasak K. Navicko, meldinė nendrinukė šiuo metu Lietuvoje beaptinkama dvejose vietose. Tai Nemuno deltos ir Žuvinto rezervato teritorijos. Stulgį išvysti galima Čepkelių rezervate bei Svylos upės slėnyje.
Nepakanka informavimo
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas Valerijus Rašomavičius pastebi, kad siekiant išsaugoti nykstančias augalų rūšis ypač svarbu nustatyti jų koncentravimosi vietas bei laiku apie teritorijoje esamą vertybę informuoti, jeigu ta žemė įgyja privatų savininką.
„Labai sunku konkrečiai pasakyti, kada – po dvejų, po trijų ar po keturių metų – nebeturėsime kai kurių augalų rūšių, tačiau faktas aiškus – tinkamos vietos šiems augalams augti vis mažiau ir mažiau, arba sąlygos vis prastesnės ir prastesnės.
Aplinkos ministerijos parengtame ir ministro patvirtintame griežtai saugomų augalų rūšių sąraše esančių augalų išlikimą lemia ne vienas faktorius. Žinodami vietas, kuriose jie auga, galime numatyti grėsmes.
Tarkime, pelkinė raistenė Lietuvoje teauga tik keliose vietose – tai tokios dvi nedidelės pelkutės, iš viso vos keletas kvadratinių metrų. Pavyzdžiui, žmogus, nežinodamas, kad toje vietoje auga saugoma augalų rūšis, gali nuspręsti išsikasti prūdą. Tokiu atveju šio augalo galime netekti ir kitais metais“, – dėstė pašnekovas.
V. Rašomavičius teigė negalintis atskleisti vietų, kuriose dar galima aptikti ties išnykimo riba atsidūrusių augalų – tą esą draudžia įstatymai. Kaip informavo pašnekovas, pagal galiojančią tvarką žemės naudotojas, kurio teritorijoje yra nustatyta esant vertingų nykstančių augalų rūšių, turėtų būti apie tai informuotas. Vis dėlto V. Rašomavičius pripažįsta, kad esamos atsargumo priemonės – nėra pakankamos.
„Pavyzdžiai, smulkiažiedė gegužraibė. Prieš dešimtį metų buvo žinoma gal trylika ar penkiolika vietų, kuriose ji aptinkama – pernai nustatytos vos trys ar keturios“, – sakė pašnekovas.
Prarastų rūšių atstatymas – nebeįmanomas arba per brangus
Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas sako, kad Lietuvoje saugomų ir nykstančių žinduolių rūšių yra ne viena, tačiau nė vienos jis negalėtų įvardinti kaip tokios, kuriai gresia išnykimas per artimiausius penkerius metus.
Anot jo, nekorektiška būtų nurodyti kažkokį laikotarpį, nes žinduolių išlikimas priklauso nuo labai daug faktorių: nuo medžiojimo, plėšrūnų kiekio, mitybinės bazės, buveinės.
„Manau, artimiausius dešimtį metų išliks visos Lietuvoje besiveisiančių žinduolių rūšys, bet tai nereiškia, kad neturime imtis apsaugos priemonių. Antraip gali nutikti taip, kad Lietuvoje liks vienas baltasis kiškis.
Jeigu yra dar nors vienas rūšies atstovas, rūšis laikoma gyva, bet iš esmės populiacija yra pasmerkta, nebent tie baltieji kiškiai atbėgtų iš kokios nors Baltarusijos.
Jokiu būdu negalima laukti, kol prieisime prie tokios grėsmingos ribos, nes tada jau atstatyti rūšies nebebus įmanoma arba tai kainuos didžiulius pinigus“, – kalbėjo pašnekovas.
Padėtis geresnė nei kartais manoma
Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius pastebėjo, kad klausimas, per kokį laiką neteksime vienos ar kitos žinduolių rūšies – „žurnalistinės anties lygio“.
„Kalbėdami apie procesus, vykstančius gamtoje, mes kartais prisiimame sau per didelį vaidmenį. Nė vienas iš mūsų nežino, kokie tie penki metai bus.
Kai prieš 30 metų dirbdami Žuvinto rezervate pamatydavome vieną kormoraną, net plaukdavome į kitą pusę, kad tik paukščio nenubaidytume. Jie Lietuvoje neperėjo ir tai buvo tokia sensacija... Ypač žinant probleminį santykį su žuvininkyste. O štai dabar jų populiacija be jokių pastangų atsigauna“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Ekspertas taip pat pabrėžė, kad daugelis šalių, kurios rūšių išsaugojimui skiria gerokai daugiau lėšų negu Lietuva, didžiąją dalį rūšių jau yra praradusios.
„Mūsų padėtis iš tikro daug geresnė, gal tik kartais mes per daug patys save menkiname“, – svarstė Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.
S. Paltanavičius priminė, kad prieš metus buvo patvirtintas Lietuvos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas. Tikimasi, kad šis sąrašas ir su juo susiję teisiniai reglamentai padės pagerinti ypač didelės rizikos grupėje atsidūrusių rūšių padėtį.
„Jeigu tam tikroje teritorijoje bus nustatyta griežtai saugomo žinduolio buveinė, bus imtasi specialių priemonių jos išlikimui užtikrinti. Pavyzdžiui, žemės savininkui gali būti apribota ūkinė veikla, mokamos kompensacijos, jeigu to ploto savininkas patirtų nuostolių“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąraše, kaip ypač griežtai saugomos, nurodytos 5 vabzdžių, 2 žuvų, 1 roplio, 7 paukščių, 2 žinduolių ir 6 augalų rūšys.
Absoliuta Andželika Lukaitė
