Gilios tradicijos ir patirtis nesugebėjo išsaugoti kompanijos nuo daugelio blogų verslo sprendimų, kas pasunkino nedidelio gamintojo padėtį. Tačiau „Studebaker“ turėjo ir savo šlovės momentų ir epizodiškai tapdavo rimtu rinkos žaidėju.
„Studebaker“ savo veiklą pradėjo dar 1852 metais, Pietų Bendo mieste, Indianos valstijoje. Iš pradžių įmonė gamino karietas, kurios susilaukė didelio pasisekimo. Gamintojas tapo oficialiu vežimų tiekėjų Sąjungos armijai per JAV pilietinį kartą.
Žengiant į dvidešimtąjį amžių, karietų gamintojai turėjo pasirinkti – žlugti ar persiorientuoti. Į automobilių gamybos traukinį 1902 metais įšokęs „Studebaker“ pradėjo elektromobilių gamybą. Tačiau „Studebaker Electric“ gyvavo tik devyneris metus, kuomet turėjo pripažinti pralaimėjimą prieš vidaus degimo variklius.
Istorija čia nesibaigia – gamindami elektromobilius, „Studebaker“ glaudžiai bendradarbiavo su kitomis kompanijomis, kuriant įprastus automobilius. Taigi, užsiraukus elektra varomų mašinų segmentui, gamintojas tiesiog persiorientavo ties vidaus degimo varikliais. Iš pradžių amerikiečiai įsigijo savo buvusius partnerius „E-M-F“ ir 1912 metais vėl pradėjo gaminti automobilius dvejose gamyklose. Jų gaminami modeliai pasižymėjo patikimumu, kol atėjo laikas, kai „Studebaker“ sukūrė pirmuosius vientisus šešių cilindrų variklius – pačiu laiku, prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, kuriame ši technologija buvo plačiai naudojama.
Šie galingi šešių cilindrų agregatai tapo naujai formuojamos sunkvežimių linijos širdimis. Įdomu tai, jog plėsdami gamybos apimtis, „Studebaker“ išlaikė nepakitusias surinkimo patalpas, kuriose dar buvo montuojamos karietos. Tačiau pardavimai didėjo ir 1919 metais viskas pradėjo keistis. Per visą praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, gamintojo pozicijos tik stiprėjo, o modeliai išriedėdavo iš septynių gamyklų, įskaitant ir tą, kuri buvo pastatyta Kanadoje. Tačiau gera dešimtmečio pradžia taip nesibaigė – prasidėjus Didžiajai krizei, „Studebaker“ pardavimai smarkiai krito, o gelbėjant kompaniją buvo priimti nevykę sprendimai.
Prasidėjus krizei, kompanijai vadovavo Albertas Ruselas Erskinas, kuris įpareigojo inžinierius sukurti automobilį, kuris turėtų pagerinti „Studebaker“ situaciją. „Rockne“ nebuvo labai prastas modelis, tačiau krizės metu gerais pardavimais galėjo pasigirti tik pačios pigiausios ir pačios brangiausios mašinos, o „Rockne“ nepateko nei į vieną iš šių kategorijų, todėl Albertas priimė dar vieną klaidingą sprendimą – nupirko prasiskolinusią „White Motor“ įmonę. Pamatęs, jog jo sprendimai veda „Studebaker“ į bankrotą vadovas nusprendė nusižudyti vairuodamas šio gamintojo automobilį. Po Erskino mirties, vadžias perėmė Haroldas Vancas ir Polas Hofmanas, kurie pasiskolino dar daugiau pinigų, tačiau sugebėjo atgaivinti kompaniją.
Atsigavęs „Studebaker“, 1939 metais išleido „Champion“ modelį, kuris sugebėjo sugrąžinti buvusią gamintojo šlovę. Tuomet automobilis buvo labai modernus ir pažangus, turėjo našų ir ekonomišką variklį, kas buvo svarbu nuo krizės atsigaunantiems amerikiečiams. Pardavimai išliko stiprūs iki pat Antrojo pasaulinio karo, po kurio buvo išleista antroji „Champion“ karta. Iš pradžių šis automobilis rado nemažai pirkėjų, tačiau „Studebaker“ žengus į šeštąjį dešimtmetį, prasidėjo tamsūs gamintojo laikai. Kompanijos valdžia tapo labai atsargi ir konservatyvi, o pats gamintojas nesugebėjo vytis konkurentų ir pristatyti inovacijų.
Būtent greitai ir visapusiškai besikeičianti automobilių industrija pradėjo skaičiuoti paskutines „Studebaker“ dienas. Gamintojas tiesiog nesugebėjo sukurti modernių agregatų neišlipdamas iš biudžetinių rėmų, todėl 1954 metais įvyko jungtuvės tarp „Studebaker“ ir „Packard“. Iš pradžių, naujas etapas žadėjo kompanijos atgimimą, tačiau „Packard“ nesugebėjo ištraukti skęstančio laivo ir grimzdo kartu su juo. 1959 metais kompanija išleido kompaktišką ir gudriai apgalvotą „Lark“ modelį, kuris tiko to meto ekonominei situacijai, tačiau Didysis trejetas (GM, Chrysler ir Ford) atsakė panašiais konkurentais, kol galiausiai juos visus nustelbė europietiškasis „VW Beetle“.
„Studebaker“ dar bandė griebtis šiaudo ir 1962 metais išleido sportinį „Aventi“ automobilį, kuris turėjo padėti gamintojui įkvėpti šviežio oro, tačiau jau buvo per vėlu ir 1967 metais kompanija bankrutavo, nesugebėdama kovoti su didesniais konkurentais bei turėdama netikusius vadovus.
Gilios tradicijos ir patirtis nesugebėjo išsaugoti kompanijos nuo daugelio blogų verslo sprendimų, kas pasunkino nedidelio gamintojo padėtį. Tačiau „Studebaker“ turėjo ir savo šlovės momentų ir epizodiškai tapdavo rimtu rinkos žaidėju.
„Studebaker“ savo veiklą pradėjo dar 1852 metais, Pietų Bendo mieste, Indianos valstijoje. Iš pradžių įmonė gamino karietas, kurios susilaukė didelio pasisekimo. Gamintojas tapo oficialiu vežimų tiekėjų Sąjungos armijai per JAV pilietinį kartą.
Žengiant į dvidešimtąjį amžių, karietų gamintojai turėjo pasirinkti – žlugti ar persiorientuoti. Į automobilių gamybos traukinį 1902 metais įšokęs „Studebaker“ pradėjo elektromobilių gamybą. Tačiau „Studebaker Electric“ gyvavo tik devyneris metus, kuomet turėjo pripažinti pralaimėjimą prieš vidaus degimo variklius.
Istorija čia nesibaigia – gamindami elektromobilius, „Studebaker“ glaudžiai bendradarbiavo su kitomis kompanijomis, kuriant įprastus automobilius. Taigi, užsiraukus elektra varomų mašinų segmentui, gamintojas tiesiog persiorientavo ties vidaus degimo varikliais. Iš pradžių amerikiečiai įsigijo savo buvusius partnerius „E-M-F“ ir 1912 metais vėl pradėjo gaminti automobilius dvejose gamyklose. Jų gaminami modeliai pasižymėjo patikimumu, kol atėjo laikas, kai „Studebaker“ sukūrė pirmuosius vientisus šešių cilindrų variklius – pačiu laiku, prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, kuriame ši technologija buvo plačiai naudojama.
Šie galingi šešių cilindrų agregatai tapo naujai formuojamos sunkvežimių linijos širdimis. Įdomu tai, jog plėsdami gamybos apimtis, „Studebaker“ išlaikė nepakitusias surinkimo patalpas, kuriose dar buvo montuojamos karietos. Tačiau pardavimai didėjo ir 1919 metais viskas pradėjo keistis. Per visą praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, gamintojo pozicijos tik stiprėjo, o modeliai išriedėdavo iš septynių gamyklų, įskaitant ir tą, kuri buvo pastatyta Kanadoje. Tačiau gera dešimtmečio pradžia taip nesibaigė – prasidėjus Didžiajai krizei, „Studebaker“ pardavimai smarkiai krito, o gelbėjant kompaniją buvo priimti nevykę sprendimai.
Prasidėjus krizei, kompanijai vadovavo Albertas Ruselas Erskinas, kuris įpareigojo inžinierius sukurti automobilį, kuris turėtų pagerinti „Studebaker“ situaciją. „Rockne“ nebuvo labai prastas modelis, tačiau krizės metu gerais pardavimais galėjo pasigirti tik pačios pigiausios ir pačios brangiausios mašinos, o „Rockne“ nepateko nei į vieną iš šių kategorijų, todėl Albertas priimė dar vieną klaidingą sprendimą – nupirko prasiskolinusią „White Motor“ įmonę. Pamatęs, jog jo sprendimai veda „Studebaker“ į bankrotą vadovas nusprendė nusižudyti vairuodamas šio gamintojo automobilį. Po Erskino mirties, vadžias perėmė Haroldas Vancas ir Polas Hofmanas, kurie pasiskolino dar daugiau pinigų, tačiau sugebėjo atgaivinti kompaniją.
Atsigavęs „Studebaker“, 1939 metais išleido „Champion“ modelį, kuris sugebėjo sugrąžinti buvusią gamintojo šlovę. Tuomet automobilis buvo labai modernus ir pažangus, turėjo našų ir ekonomišką variklį, kas buvo svarbu nuo krizės atsigaunantiems amerikiečiams. Pardavimai išliko stiprūs iki pat Antrojo pasaulinio karo, po kurio buvo išleista antroji „Champion“ karta. Iš pradžių šis automobilis rado nemažai pirkėjų, tačiau „Studebaker“ žengus į šeštąjį dešimtmetį, prasidėjo tamsūs gamintojo laikai. Kompanijos valdžia tapo labai atsargi ir konservatyvi, o pats gamintojas nesugebėjo vytis konkurentų ir pristatyti inovacijų.
Būtent greitai ir visapusiškai besikeičianti automobilių industrija pradėjo skaičiuoti paskutines „Studebaker“ dienas. Gamintojas tiesiog nesugebėjo sukurti modernių agregatų neišlipdamas iš biudžetinių rėmų, todėl 1954 metais įvyko jungtuvės tarp „Studebaker“ ir „Packard“. Iš pradžių, naujas etapas žadėjo kompanijos atgimimą, tačiau „Packard“ nesugebėjo ištraukti skęstančio laivo ir grimzdo kartu su juo. 1959 metais kompanija išleido kompaktišką ir gudriai apgalvotą „Lark“ modelį, kuris tiko to meto ekonominei situacijai, tačiau Didysis trejetas (GM, Chrysler ir Ford) atsakė panašiais konkurentais, kol galiausiai juos visus nustelbė europietiškasis „VW Beetle“.
„Studebaker“ dar bandė griebtis šiaudo ir 1962 metais išleido sportinį „Aventi“ automobilį, kuris turėjo padėti gamintojui įkvėpti šviežio oro, tačiau jau buvo per vėlu ir 1967 metais kompanija bankrutavo, nesugebėdama kovoti su didesniais konkurentais bei turėdama netikusius vadovus.
