Daug kas mėgsta šlietis prie pseudomoksliniu pagrindu grįstų teorijų. Dalis jų tvirtai jomis tiki ir iš esmės niekas neįtikins jų bent apsvarstyti galimybę į viską pažvelgti kitu kampu. Viename iš naujienų puslapių prieš keletą metų pasirodė žinutė, kad mūsų planetos link sulindę į kometą smagiai artėja būrelis reptilianų. Dalis tautiečių karštai tuo tikėjo – ir netgi kai tie padarai mūsų neužkariavo, jie buvo įsitikinę, kad tik dėl jų maldų bei meditacijų.
Išprusimo bei logikos trūksta ir įstatymus priimančiuose valdžios organuose. Aršus pseudomokslo kritikas K. Saganas savo knygoje “Demonų apsėstas pasaulis” rašė: “Tik kelis kartus XX amžiuje iš 535 JAV Kongreso narių daugiau nei vienas procentas turėjo kokį ženklesnį mokslinį išsilavinimą. Thomas Jeffersonas veikiausiai buvo paskutinis moksliškai raštingas prezidentas. Nors Theodore’as Rooseveltas, Herbertas Hooveris ir Jimmy’s Carteris - irgi galimi pretendentai.” Ši situacija neturėtų stebinti. Kas atidžiau stebėjo Lietuvoje priimamų prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų eigą, taip pat matė nepagrįstus plepalus ir pagrindo neturinčius pritempinėjimus (pakako tokių teiginių „Lietuvoje tiek ir tiek šunų apkandžioja žmones“, „Jeigu mes peržiūrėtume visas laikraščių antraštes, kiek perkandimų, kiek sužalojimų, kiek mirčių!”).
Pitbulterjerų priešininkai dažnai remiasi bulvarinės spaudos straipsniais, mitais ir noriai dalinasi YouTube vaizdeliais, kur galima pamatyti unikalių ir be abejo siaubingų akimirkų – tai, atrodo, turėtų įtikinti, kad pitbulterjerai tikrai ypatingi šunų pasaulio atstovai. Na žinoma, kodėl turėtume pasitikėti rimtais moksliniais tyrimais ar tikrais ekspertais, kai tiesiog galime „pasikonsultuoti“ su YouTube ar kokiu nors straipsneliu „delfyje“?
Šunys, kaip ir žmonės, yra asmenybės. Turime pakankamai proto suvokti, kad draugiškas, socializuotas pitbulterjerų tipo atstovas bus visiškai saugus su vaikais, o agresyviai besielgiantis šuo, net jei tai būtų pudelis ar Labradoro retriveris, toks nebus.
Žinoma, yra ieškančių patikimų šaltinių informacijai pagrįsti ar paneigti. Douglas Anthony Cooper, kurio straipsniu daugiausia ir remiuosi, nepatingėjo kreiptis į tarptautiniu mastu žinomą šunų elgesio autoritetą Brad Griggs iš Australijos. Tas vyrukas rimtas, jis treniruoja šunis daryti neįtikėtinus dalykus, o pagrindinė jo specializacija – agresyvus elgesys. Ne, jis neslopina bjauriai besielgiančių šunų ir nesprendžia jų problemų. Jis moko šunis elgti agresyviai. Tokių šunų reikia karo ir teisėsaugos tarnybose. Žinoma, tai kontroliuojama agresija: paimi natūralų instinktą kąsti ir tobulinti taip, kad jį būtų galima kontroliuoti. Kai agresija nepageidaujama, ją reikia „išjungti“. Išmanant šiuos mechanizmus, žinoma ne tik tai, kas verčia šunį taip elgtis – žinoma ir tai, kas verčia to nedaryti.
Bet kur pasaulyje žiniasklaida nėra švelniai nuraudusi drovuolė, kai tenka nušviesti incidentus su šunimis. D. A. Cooper su Brad`u kalbėjo apie mokslinę pitbulterjerų išnaikinimo pusę. Mandagus tai apibūdinantis terminas mūsų šalyje yra „Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašas“, užsieny - Breed Specific Legislation (BSL). Tai išties neįtikėtinai bukas sprendimas: nėra recenzuotų tyrimų, kurie palaikytų prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus. Atvirkščiai, tyrimai šiuos įstatymus ir jų priėmimo priežastis kategoriškai paneigia. Brad nemėgsta kalbėti apie pitbulterjerus, kadangi problema neturėtų būti sutelkta į kelias veisles. „Šuo yra šuo, - sako jis. – Nėra nieko mistinio pitbuliuose, išskyrus spaudos pranešimus.“ Juk ir Lietuvoje vykstančiose jėgos sporto varžybose (Powerdog) juos dažnai pranoksta populiari tarnybinė veislė belgų malinua – vadinasi, pitbulio jėga ne tokia ir stebuklinga. Neprotinga šunis skirstyti į kategorijas, kadangi tai negali nieko pasakyti apie individualų gyvūną. „Pitbulis“ - terminas, praktiškai nieko nepasakantis apie atskiro šuns temperamentą.
1991 m. The Economist aprašė beprotišką pitbulterjerų grobio persekiojimo instinktą ir neįprastai didelę toleranciją skausmui. Tai buvo labai seniai, tačiau žala jau padaryta – užsienyje norintys išnaikinti pitbulterjerus vis dar noriai ir pergalingai cituoja tą dešimtmečio senumo straipsnį. Iš tiesų šios savybės nėra koks nors išskirtinis pitbulterjerų bruožas. Jei taip būtų iš tiesų, tai būtų netgi labai gerai. Stiprus grobio draivas visiškai nedaro šuns pavojingu – atvirkščiai, dėl jo šunį lengviau dresuoti ir kontroliuoti. Kuo labiau šuo linkęs persekioti, tuo geriau tinka mokymui. Jautrumas skausmui čia visai nesvarbu, kadangi bet kokiu atveju dresuodami šunis neturime remtis skausmu – tai retai naudinga.
Vis dar nerimaujantiems dėl tų didelių draivų ir atsparumo skausmui, galima pateikti įdomų pavyzdį. Yra tokia labai mylima ir populiari veislė – Labradoro retriveriai. Nedaug žmonių galvodami apie juos jaučia nerimą. Šie šunys kilę iš Niufaundlando ir provincijos Kanadoje. Ten tikrai šalta. Klimatas ten priskiriamas arktiniui. Nieko keisto, kai žiemą temperatūra ten nukrenta žemiau 20 laipsnių. Taigi, Labradoro retriveriai kilę iš šunų, kurie veisti tam, kad toje vietovėje nertų į jūrą. Manantys, kad tam nereikia neeilinio atsparumo skausmui, gali patys išbandyti tokią pramogą.
Kyla klausimas - kodėl tie šunys nerdavo į tokį siaubingą šaltį? Taip jie darydavo dėl grobio persekiojimo instinkto. Labradoro retriveris skirtas grobio atnešimui. Tai šuo geležine valia. Tik auka būdavo kiek savotiška –žvejų tinklų plūdės.
Taigi, viena mėgstamiausių šunų veislių karta iš kartos veista tam, kad pasižymėtų slėpininga skausmo tolerancija ir gebėjimu dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Tačiau niekas neragina retriverių išnaikinti. Tai būtų neįtikėtinai kvaila – juk šios savybės šuns nepaverčia pavojingu, ypač jei tas tinkamai išauklėtas. Antra, šios savybės slopsta šuns neveisiant konkrečiam darbui. Štai kodėl dauguma labrių tėra smagūs nenaudingi šunys. Jie tenori žaisti ir atnešti.
Dar populiaru paminėti įspūdingus pitbulterjerų žandikaulius. Jie susirakina, turi neįtikėtiną jėgą blablabla… Čia naudinga išklausyti akademikus - tokius kaip Dr. I. Lehr Brisbin iš Džordžijos Universiteto. Pasak jo, kaukolių tyrimai rodo, kad pitbulterjerų apatiniai žandikauliai ir dantys proporcingi jų dydžiui, o žandikaulio struktūra ir jos numatomos morfologinės funkcijos nesiskiria nuo bet kurios kitos veislės panašaus dydžio ir sudėjimo šuns.
Na gerai, tačiau gal vis dar galime įrodyti, kad šie siaubingi nasrai nenatūraliai galingi? Ir vėl ne. Nors žandikaulių jėgos tyrimai nebuvo labai griežti, tačiau jie davė visai patikimas išvadas: Dr. Brady Barr iš National Geographic nustatė, kad pitbulterjerų kandimo jėga mažesnė vokiečių aviganio ar rotveilerio.
Dabar pabandykime dar grįžti prie Brad – daug kam turbūt įdomu, kodėl jis tiek daug metų kariuomenei ir policijai ruošdamas šunis nedirba su pitbulterjerais, o renkasi malinua, olandų ir vokiečių aviganius, kartais - rotveilerius. Jo atsakymas? „Kalbant paprastai, pitbulterjerai neturi savybių, kurios leistų jiems kandžioti žmones.“ Vadinasi, šie baisūs šunys iš tiesų nesugeba gerai kandžioti žmonių. Brad dar prideda „Dauguma šunų nesugeba to daryti gerai“. Juk pitbulterjerai atrankos būdu veisti taip, kad nebūtų agresyvūs žmonėms net sunkios prievartos ir skausmo akimirkomis.
Tai neturi nieko bendro su fizinėmis savybėmis. Tai nepriklauso nuo žandikaulių darbo, kas yra gryna mechanika. Jei remsimės tik mechaniniais kandimo gebėjimais, teks uždrausti visas daugiau kaip 15 kg sveriančias veisles. Galų gale net ir maži šunys kaip Pamarėnų špicai ar Džeko Rasleo terjerai geba nužudyti kūdikius. Brad pragyvena šunis mokindamas konkrečioms užduotims. Jei pitbulterjerai šias užduotis darytų geriausiai, jis pasirinktų juos, o ne kitas veisles. Tačiau Brad pažymi, kad pitbulterjerai puikiai pritaikomi aptikimo darbuose. Tiesiog jie netinkami nusikaltėlių sulaikymui.
Parengta pagal Pagal Douglas Anthony Cooper straipsnį “Eradicate Pit Bulls? Not Labrador Retrievers?”
