Kas turi nutikti, kad žmogus ryžtųsi gatvėje prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir prašyti išmaldos? Ar visuomet gerai jaučiasi tie, kuriems toks prašymas adresuojamas?
Sotinėje atsiranda naujas išmaldos prašymo būdas, kuris nelabai ką bendro turi su žodžiu „maldauti“, labiau tikrų žodis „reikalauti“. Viešosiose stotinės vietose, autobusų stotelėse prie žmonių, dažniausiai moterų ir merginų, prieina gana jauni vaikinai ir išsako monologą: „Ką tik grįžau iš įkalinimo įstaigos, neturiu, kur daugiau eiti, tad gyvenu gatvėje, nenoriu nieko mušti, ar eiti vogti, prašau, padėkite man. Nors porą litų...“
Dažnai išgirdę tokį prašymą žmonės sutrinka, o abejojantiems, ar tikrai šis žmogus sako tiesą, kaulytojas dar „paspalvina“ situaciją ir „išpažįsta nuodėmes“ Baudžiamojo kodekso straipsnių numeriais. Netikėtai tokio prašymo užkluptas praeivis pajunta ir tam tikrą grėsmę, nes prieš jį stovintis jaunas vaikinas gali, pavyzdžiui, čiupti rankinę net nespėjus pagalvoti, kiek apkritai turi pinigų.
Elgetaujama prie parduotuvių ir bankomatų
Elgetavimas Vilniaus mieste yra draudžiamas, o pagal Miesto tvarkymo ir švaros taisykles išmaldos prašytojams policijos pareigūnai gali taikyti administracinio poveikio priemones ar net gali būti skiriama bauda iki 2000 Lt. Šios taisyklės taikomos ir gatvėje savo muzikinius sugebėjimus praeiviams su atvertu gitaros dėklu demonstruojantiems menininkams.
Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Ramūnas Matonis, komentuodamas situaciją, sakė: „Apie skundus dėl tokios elgetavimo formos kol kas girdėti neteko, gali būti, kad šiuo reiškiniu yra susidūrę teritorinių komisariatų darbuotojai. Apie tai, ko, patekus į tokią situaciją, nereikėtų daryti, pašnekovas sakė: „Reiktų laikytis arčiau vietų, kuriose yra daugiau žmonių ir nelikti akis į akį su tokiu pagalbos prašytoju. Matydamas, kad aplink yra daug žmonių, agresyvus asmuo atsisakys savo ketinimų. Patartina netraukti piniginės iš rankinės ar nepradėti kažko ieškoti, ir, jei įmanoma, apskritai stengtis išvengti kontakto su tokias žmonėmis.Taip pat reiktų vengti neapšviestų atokių vietų.“
Pastaruoju metu išmaldos gatvėse iš praeivių prašantys žmonės tendecingai „įsikuria“ prie prekybos centrų, o ypač pamėgtos vietos, kuriose įrengti bankomatai, mat kiekvienas, kuris ima grynuosius pinigus, savo pinigę ne tik išsiima, bet ir atveria.
„Išmaldos prašančius žmones visuomet labai traukia prekybos centrai, turistų lankomos vietos. Miesto centre visuomet patruliuoja daugiau pareigūnų, yra vaizdo stebėjimo kameros, kurios užfiksuoja minėtus asmenis. Dažnai policijos pareigūnai išprašo elgetaujančius žmones iš viešų vietų, bet tikėtina, kad atokesniuose miesto rajonuose, kur nėra įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų, jiems „uždarbiauti“ lengviau“, – kalbėjo R. Matonis.
Apeliuojama į norą daryti gerus darbus
Pašnekovo teigimu, jei elgetaujantis žmogus piktybiškai kabinėjasi prie praeivių ir policijos pareigūnai sulaukia skambučio ar skundo, reaguojama greitai, bet jei žmogus tik stovi su ištiesta ranka, dažnai dėmesio į save neatkreipia.
Į klausimą, ar tiesa, kad prieššventiniu ir šventiniu laikotarpiu išmaldos prašančių žmonių padaugėja, R. Matonis atsakė: „Prieš didžiąsias metų šventes, kai visų nuotaika pakyli, nuolat girdime apie pagalbą ir gerumą, atsiranda ir daugiau norinčių tuo pasinaudoti.“
Aš nenoriu nieko skriausti, bet...
Psichologas Raimundas Alekna, į klausimą, ar tokios apeliacijos į praeivių sąžinę, kaip, kad pasakymas „aš nenoriu nieko skriausti, bet...“, nėra netiesioginis reketas, atsakė: „Žinoma, tai galima laikyti reketu, nes prašytojas žino, kad žmogus jo prisibijo ir tuo naudojasi. Tariamos išpažintys taip pat nėra išklausomos, nes visi skuba ir niekas neturi laiko.“
Į klausimą, kokį psichologinį barjerą reikia peržengti žmogui, kad pasiryžtų gatvėje ištiesti ranką, specialistas sakė: „Dažniausiai tai daro žmonės, turintys priklausomybę nuo narkotikų ar kitų kvaišalų, nes, kai reikia iš kažkur gauti dozę – motyvacija būna milžiniška ir galima dėl to padaryti bet ką.“
„Aukos“ sindromas
Tuo, kad kurį laiką teko praleisti įkalinimo įstaigoje, girtis lyg ir nereikėtų, bet šių išmaldos prašytojų tai pati svariausia korta įtikinėjant praeivį duoti pinigų. Apie įkalinimo laikotarpį dažnai kalbama, kaip apie skriaudą ir duodantis išmaldos praeivis, tarsi, turėtų išpirkti tariamą visuomenės kaltę dėl šio žmogaus nelaimių. „Tai tam tikra vertybinė takoskyra, kai įkalinimo faktas pateikiamas kaip priekaištas – jūs esate gerai gyvenantys ir jums netenka kentėti dėl nepriteklių, o aš esu auka. Taip siekiama, kad žmogus pasijustų kaltu ir išsigandusiu. Žinoma, gali būti, kad ši strategija taikoma ir „iš širdies į širdį“, gal žmogus buvo neadekvačiai nubaustas ar matė kitą žmogų, kuris už tą patį poelgį liko visai nenubaustas ir teisybės stoka visuomenėje verčia jaustis aplinkybių aukomis.“
Žmonės, kurie sulaukia tokio prašymo, taip pat pasijunta nejaukiai ir nežino kaip pasielgti. „Kiekvienas žmogus planuoja savo biudžetą ir abejoju, kad kas nors su savimi turi didelę sumą pinigų, kuriuos nešiojasi tam, kad galėtų atiduoti bet kam, kas tik paprašys. Žmogus stresuoja, kai prie jo prieinama su tokiu prašymu, nes nebūna pasiruošęs išgirsti nei pačios istorijos, nei atverti piniginės. Instinktyviai gindamasis jis, tarsi, užsisklendžia, įsitempia ir tuomet neatrodo labai malonus ar geranoriškas bei trokštantis dalytis jausmais ir turimais pinigais. Tai, tarsi, įspraudimas į kampą: jei neduosi, aš būsiu priverstas nusikalsti“.
