Tai pirmoji Stasio Stacevičiaus eseistikos ir paskutinioji jo kūrybos knyga.
„Milda supaisys“ – paties autoriaus parengta ir sudaryta, pirma jo eseistikos knyga, nors atskirai esė ir straipsnių periodikoje išspausdinta daugybė, esė žanras autoriui buvo artimas. Vertingas poeto eseistikos bruožas – vietos autentika. Merkinėje gimęs ir gyvenęs autorius yra vietovės, peizažo dalis, pasakoja apie buvojimą tose platumose, su konkrečiais žmonėmis, nes kiekvienas jų, sutiktas tarp Dzūkijos miškų, yra „vienetinis“, artimas.
Stacevičiaus pasaulis – erdvus išorinio ir vidinio vyksmo laukas, kuriame telpa daug kas – nuo asmeninių potyrių, kultūros apmąstymų iki visuomenės gyvenimo komentarų. Plataus interesų rato kūrėjas puikiai pažino „mažąjį žmogų“, tekstuose geba perteikti jo kasdienybės dramas, tačiau kartu taikliu eseisto žodžiu formuluoja ir parodo plačiam žmonių ratui, visuomenei kylančias problemas, iššūkius, idėjas. Pasak Stasio Stacevičiaus bendraamžio ir bičiulio, literatūros kritiko Valdemaro Kukulo (1959–2011), jo „kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus“.
„...pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.“ – fragmentas iš esė knygos.
Stasys Stacevičius gimė 1959 metais Merkinės viensėdyje. 1978–1979 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, vėliau į universitetą nebegrįžo. Didžiąją gyvenimo dalį paskyrė žurnalistikai – dirbo Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose ir kitur, aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose.
Pirmuosius eilėraščius pradėjo skelbti 1977 metais, išleido aštuonias poezijos knygas. Už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S. Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, o 2012 metais – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis. 2013 metais Poetinio Druskininkų rudens metu autoriui po mirties suteiktas Jotvingio vardas už viso gyvenimo kūrybą.
