Bankrutavus Islandijai aiškėja, kad ir Vidurio ir Rytų Europos valstybių, neseniai tapusių Europos Sąjungos (ES) narėmis, vyriausybės tinkamai nepasiruošė ateinančiam sunkmečiui. Dabar visam regionui gresia ne tik ekonominis, bet ir politinis nuosmukis. Kieno dabar eilė, klausia britų savaitraštis „The Economist“.
Įtakingojo leidinio teigimu, posovietinių Europos valstybių pažeidžiamumą finansų sumaišties metu lemia keletas esminių priežasčių. Visų pirma, sparčiai didėjusias užsienio investicijas beveik visur lydėjo einamosios sąskaitos balanso (skirtumo tarp bendrųjų ekonomikos santaupų ir investicijų) nuosmukis, suvaržęs vyriausybių veiksmų laisvę. Nerimą kelia ir tai, jog posovietinėms valstybėms akivaizdžiai trūksta lėšų, kurias būtų galima panaudoti žlungančių bankų gelbėjimui, kaip tai kol kas sėkmingai daro jų kolegos Vakaruose.
Didelis einamosios sąskaitos deficitas, kuris Lietuvoje pastaruosius trejus metus siekė 14,9 proc., Latvijoje - 15,1 proc., o Estijoje - 10,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), visų pirma rodo tai, kad daugelio posovietinių šalių vyriausybės bandė gyventi ne pagal savo kišenę. Dideli užsienio įsiskolinimai, biudžeto deficitai ir nepatikimi bankai, kuriems gali prireikti skubios pagalbos, dabar didina valstybių priklausomybę nuo užsienio skolintojų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF), ir grasina regionui rimtesnėmis bėdomis, jeigu ekonominė krizė įsisiūbuotų visu smarkumu.
Pagalba iš užsienio
Savaitraščio vertinimu, Ukrainoje iš visų regiono šalių padėtis šiuo metu yra bene rimčiausia. Akcijų rinkos čia per metus nusmuko 80 proc., nacionalinės valiutos kursas pasiekė seniai matytas žemumas, o infliacija pakilo iki 25 procentų. Padėtį bando taisyti TVF, su kuriuo Kijevas šiuo metu derasi dėl 14 mlrd. dolerių paskolos. Ši suma sudaro vos penktadalį lėšų, kurios Ukrainai reikalingos apmokėti skoloms ir padengti einamosios sąskaitos deficitą.
Kaip niekada reikalingi ryžtingi politiniai sprendimai, o jie Ukrainoje mažai tikėtini, turint galvoje didžiulį įtakingiausių politikų susipriešinimą artėjančių priešlaikinių parlamento rinkimų fone.
Kita itin sunkioje padėtyje atsidūrusi šalis - Vengrija. Ji yra ES narė. Tai leidžia jai tikėtis Europos Centrinio Banko (ECB) pagalbos. Spalio 16 dieną Budapeštas gavo trumpalaikę 5 mlrd. eurų paskolą, kuri vis dėlto neišsprendžia visų problemų.
Vengrijos ypatybė - itin didelė valstybės skola, viršijanti 60 proc. BVP. Dėl to visų pirma kaltinamas sovietmečio palikimas, kai palyginti aukštas pragyvenimo lygis buvo dirbtinai palaikomas besaikiu skolinimusi iš užsienio. Vis dėl to nemažai nuveikė ir pirmosios demokratinio laikotarpio vyriausybės, neįstengusios atsikratyti įpročio išlaidauti. Tik pastaruoju metu užsienio ekspertai pradėjo girti Vengrijos vyriausybę už pastangas mažinti biudžeto deficitą, kuris šiuo metu siekia jau tik kiek mažiau nei 4 proc. BVP.
Pavojai prie Baltijos
Vienas esminių klausimų, kuris kyla „The Economist“ - užsienio kapitalo bankų elgsena krizės akivaizdoje. Austrijos, Skandinavijos, Italijos bankai, įsitvirtinę pokomunistinių valstybių rinkose, jau dabar griežtina skolinimo sąlygas ir reikalauja papildomų saugumo garantijų. Didžiausia grėsmė - jog skolinimas galiausiai bus visiškai sustabdytas, kas privestų prie bankrotų virtinės ir nedarbo šuolio. Be to, susidūrę su sunkumais, užsienio bankai bet kada gali nuspręsti trauktis iš rinkos, kas galbūt paliktų atvirus kelius Rusijos kapitalo skverbimuisi - perspektyva, kuri tikrai nepatiktų Baltijos valstybėms, pabrėžia „The Economist“.
Apskritai Lietuvą, Latviją ir Estiją savaitraštis regi kaip atsidūrusias itin pavojingoje padėtyje. Staigiai sustojus ekonomikos augimui, „kieto nusileidimo“ ir visiškos katastrofos grėsmė esą vis dar išlieka. Neatsitiktinai agentūra „Fitch“ neseniai sumažino visų trijų Baltijos valstybių skolinimosi reitingus ir neigiamai įvertino jų perspektyvas. Agentūra atkreipė dėmesį į tai, jog Baltijos valstybių kitų metų išorinio finansavimo poreikiai, gerokai viršijantys jų turimas užsienio valiutos atsargas, šiuo metu yra didžiausi visoje „naujojoje Europoje“.
Kita vertus, esama ir teigiamų ženklų. Visų pirma, Baltijos valstybių rinkose dominuojantys Skandinavijos bankai vis dar turi pakankamai lėšų, kad užtikrintų savo turimų įsipareigojimų vykdymą. Be to, Lietuva, Latvija ir Estija, lyginant su daugeliu kitų ES valstybių, turi nedideles valstybės skolas, todėl vis dar yra patrauklios galimiems skolintojams.
Sprendimų paieška
Svarbiausias uždavinys Baltijos valstybių vyriausybėms, pasak „The Economist“, - surasti teisingą politiką, kuri padėtų sušvelninti staigaus ekonomikos nusileidimo padarinius. Papildomas iššūkis yra tai, jog Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinės valiutos yra susietos su euru. Anksčiau tai buvo neabejotinai teigiamas veiksnys, padėjęs stabilizuoti ekonomikas pereinamuoju laikotarpiu, tačiau dabar gali išryškėti pagrindinis jo trūkumas - sumažėjusi politikų veiksmų laisvė. Negalėdamos imtis drastiškesnių priemonių, tokių kaip valiutos devalvacija, Baltijos valstybių vyriausybės bus priverstos bent kelerius metus smarkiai riboti išlaidas, tuo pačiu metu bandant apmokėti skolas.
Kitos ES naujosios narės, pasak „The Economist“, turi geresnes perspektyvas. Puikus pavyzdys - Lenkija, kurios skola siekia 40 proc. BVP, ekonomikos augimas - 6 proc., o infliacija - tik 4,5 procento. Išvengdama didelio biudžeto deficito, Lenkija turi laiko pasiruošti sunkesniems laikams, kurie beveik neabejotinai bus lengvesni, negu Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.
Pasibaigus euforijai
Viena didžiausių regiono problemų, pasak „The Economist“, yra didelė korupcija ir politikų kompetencijos stoka. Staigi recesija, užklupusi po ilgą laiką trukusio svaiginančio pakilimo, netrukus atskleis uždelstų reformų kainą.
“Daugelyje buvusių komunistinių valstybių siekis įstoti į ES ir NATO žymėjo aukščiausią įsipareigojimo geram valdymui ir solidžiai ekonominei politikai tašką. Vėliau buvo atsipalaiduota ir imta mėgautis geru oru: žemais skolinimosi kaštais, didelėmis užsienio investicijomis, surenkamais mokesčiais ir aukštesniu pragyvenimo lygiu. Galbūt rinkėjai už tai ir nedėkojo, tačiau politinis spaudimas imtis nepopuliarių sprendimų buvo minimalus“, - rašo „The Economist“, gana tiksliai apibūdindamas padėtį Lietuvoje ir kitose naujosiose ES narėse po 2004 metų.
Išbandymų metas
Po ilgesnio sąstingio, regis, atėjo metas veikti. Britų leidinio teigimu, vyriausybės visame regione bus priverstos skubiai imtis viešųjų finansų reformos, pertvarkyti pasenusią pensijų sistemą, modernizuoti švietimo sistemą, iki šiol kenčiančią nuo sovietinio stiliaus biurokratijos, ir panaudoti ją užtikrinant didesnį gamybos našumą. Lenkijai ir Latvijai teks susirūpinti apgailėtina kelių būkle, daugeliui valstybių teks rimčiau kovoti su įsišaknijusia korupcija.
Padėties nepagerins atsiradusi ideologinė sumaištis. Naujosios Rytų Europos demokratijos ilgą laiką girdėjo kalbas, jog laisvoji rinka yra atsakymas į visus klausimus. Staigus Vakarų Europos nusigręžimas nuo šių ilgai puoselėtų tiesų daugelį paliks be aiškesnių orientyrų, ką daryti toliau. Didės žmonių nusivylimas politika, bus piktinamasi užsienio bankais, atsisakančiais suteikti paskolas, atsiras derlinga dirva politiniam populizmui.
Valstybės, esančios už didžiųjų blokų ribų, turėtų susidurti su dar didesniais sunkumais. Makedonijos ar Serbijos šansai artimiausiu metu įstoti į ES mažėja, kaip mažėja ir labiau pažengusių valstybių galimybės įsivesti eurą. ES gali būti priversta mažinti paramą, kurią ji kasmet skiria kaimyninių šalių infrastruktūrai gerinti. Didėsiantis nusivylimas laisvąja rinka bus gana rimtas testas jaunoms regiono demokratijoms. Europa gali nemažai prarasti, nuo dirbtinai iškelto pjedestalo pradėjus virsti stabilumo simboliams - užsienio kapitalo bankams, niūria prognoze savo apžvalgą baigia „The Economist“.
