Islamofobija – tai ne „Islamo valstybės“ baimė
Nors visuomenės ir socialiniuose moksluose vieno konkretaus islamofobijos apibrėžimo nesama, ja dažniausiai vadinamas priešiškas nusistatymas prieš musulmonus ir islamą.
Organizacija „Visuomenė prieš islamofobiją Prancūzijoje“ islamofobiją apibūdina – norėdama išmatuoti jos mastą – kiek konkrečiau: kaip „visumą diskriminacinių veiksmų ir smurto prieš institucijas ar individus, grįstą jų tikromis ar tariamomis sąsajomis su islamu. Šiuos aktus kursto ideologijos ir diskursai, skatinantys priešiškumą prieš musulmonus.“ Tačiau įdomiau tikriausiai tai, kas į islamofobijos apibrėžimą neįeina.
Čia reikia pradėti nuo to, kad islamofobija nėra „Al Qaedos“, „Islamo valstybės“ (IV) ar „Boko Haram“ baimė. Nėra abejonės: reikia bijoti tiek šių organizacijų, tiek bet kurios kitos brutalios grupės, naudojančios religiją kaip žmones smurtui mobilizuojantį įrankį.
Tačiau suabejoti reikia tada, kai žiniasklaida ar viešos asmenybės tapatina tą grupę su dauguma religijos – nesvarbu, kokios – išpažinėjų. Ir jei teigiame, jog „Islamo valstybės“ žiaurumas reprezentuoja islamą, turime sutikti ir su tuo, kad Vakarų Kranto nelegalių nausėdijų žydų naujakurių išpuoliai prieš vietinius palestiniečius reprezentuoja judaizmą, o musulmonus Birmoje žudę ekstremistai budistai yra budizmo veidas.
Nors tie reiškiniai yra skirtingų lygmenų ir pasikartojimo dažnumų, teigti viena neigiant kita reikštų taikyti dvejopus standartus vienai ar kelioms pasirinktoms religijoms, o to apraiškų dažnai ir matome žiniasklaidoje.
Prieš išsamesnę žiniasklaidos vaidmens analizę svarbu paminėti dar keletą dalykų. Pirma – tai šimto islamo mokovų atviras laiškas „Islamo valstybės“ vadovui Abu Bakrui al Baghdadi, paskelbtas 2014 m. rugsėjo 25 d., kad tiek IV, tiek kitos šia religija smurtą pateisinančios grupuotės, užuot reprezentavusios islamą, iškraipo jo mokymus.
Tokį teiginį remia ir JAV veikiantis Socialinės politikos ir supratimo institutas savo atliktame musulmonų radikalizacijos tyrime. Anot šio tyrimo, formalus islamiškas švietimas ne didina, o mažina radikalizacijos tikimybę: formalaus islamiško ugdymo yra gavusi tik labai maža dalis smurto besigriebiančių islamistų; nė vienas iš 2001-ųjų rugsėjo 11-osios atakų ar Londono traukinių sprogdinimų 2005-aisiais dalyvių nebuvo mokęsis jokioje plačiau pripažintoje formalaus religinio švietimo įstaigoje. Viena tyrimo išvadų yra ta, kad formalūs islamo mokymai ir etika yra didžiulė, jei ne didžiausia, grėsmė radikalių islamistų ideologijai.
Antra, būtina pastebėti ir dvejopus islamui taikomus standartus, raginant šios religijos mokovus ir musulmoniškų šalių vadovus reaguoti ir – ne visada aišku, kaip – stabdyti islamistinių grupių veiksmus. Atrodo, kad oficialūs musulmoniškų šalių lyderių pasisakymai prieš tokias grupes kaip „Islamo valstybė“ ar tokius išpuolius kaip tragedija „Charlie Hebdo“ redakcijoje tiesiog nėra įtikinantys.
Tačiau reikėtų paklausti, ar dažnai kitų religijų teologai yra Vakarų valstybių vadovų spaudžiami „atsakyti“ į tų religijų išpažinėjų nusikaltimus. Net Vatikanas, vienintelė krikščioniška teokratija, dešimtmečius žinojęs ir dangstęs dvasininkų pedofilijos atvejus, nėra vyriausybių raginamas atsakyti, – anot logikos, taikomos kalbant apie islamą, – ar vaikų išnaudojimas yra skatinamas katalikybės. Tačiau Vakaruose Bažnyčios (dažniausiai krikščionių) yra atskirtos nuo valstybės, o Bažnyčių hierarchai yra atsakingi prieš valstybių visuomenes, o ne prieš vyriausybes.
Žiniasklaidos konstruojama realybė
Islamofobija, kaip ir kiti socialiniai konstruktai, neatsiranda iš niekur. Pradžią jai, be abejo, davė didesni ar mažesni islamo radikalų įvykdyti kriminalinio ar teroristinio pobūdžio nusikaltimai valstybėse, kur islamas nėra vyraujanti religija.
Pats islamistų grupių tapatinimas su visu islamu visų pirma matomas tam tikros pakraipos žiniasklaidoje, o vienapusiškas musulmonų, kaip bijotinos grupės, reprezentavimas – jei tik pradedame tai analizuoti – populiariojoje Vakarų kultūroje kartais atrodo gluminantis.
Štai Islamiškoji žmogaus teisių komisija, nepriklausoma Londone įsikūrusi tyrimų organizacija, išanalizavusi ne vieno Holivudo filmo turinį, musulmonų vaizdavimą šios industrijos produkcijoje įvardija kaip pavojingų, smurtaujančių ir grėsmę keliančių asmenų pristatymą.
Šaltakraujai teroristai, užpuolikai, besikėsinantys į „mūsų vertybes“: kai šitokia musulmonų reprezentacija dominuojančioje kino industrijoje yra vyraujanti, sunku stebėtis islamofobija ir jos apraiškomis visuomenėje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Holivudo produkcijoje gana dažnai neigiamai pristatomi ne tik musulmonai, bet ir, pavyzdžiui, katalikai meksikiečiai, stačiatikiai graikai ir rusai ir kt.
Kokios gi islamofobijos apraiškos Europoje? Tai musulmonų kapinių išniekinimai, bandymai padegti mečetes, įžeidimai ir pasitaikantis fizinis smurtas prieš galvos dangalą dėvinčias moteris, neapykantos pilni internetiniai komentarai bei kitokios smurto ir diskriminacijos apraiškos, apie kurių didėjantį dažnumą, ypač Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, įspėja įvairios žmogaus teisių organizacijos. Islamofobijos kurstomi nusikaltimai dažnai traktuojami kaip neapykantos nusikaltimai, tad bendros Europos statistikos šia tema tiesiog nėra, tačiau tai neleidžia neigti egzistuojant šias islamofobijos apraiškas.
Štai šių metų vasarį Šiaurės Karolinoje, JAV, prieš religiją socialiniuose tinkluose pasisakiusio vyro iš arti nušauti trys musulmonai jaunuoliai. Šis nusikaltimas žiniasklaidos nenoriai įvardijamas kaip neapykantos nusikaltimas ar galima islamofobijos apraiška, jį stengiamasi pristatyti kaip nesutarimo dėl automobilių aikštelės vietos kilusį nusikaltimą. Žinoma, nustatyti tikrųjų nužudymo priežasčių negalime, tačiau galima įsivaizduoti, kaip atrodytų antraštės, jei nužudytieji jaunuoliai būtų buvę, tarkim, krikščionys ar judaizmo išpažinėjai.
Kaip negalima pateisinti ar pro pirštus žiūrėti į antisemitizmą, rasizmą, homofobiją bei kitas neapykantą tam tikroms žmonių grupėms skatinančias ideologijas, taip negalima pateisinti ir islamofobijos. Būti atviru antisemitu ar rasistu visuomenėje jau mažiau priimtina, bet būti atviru islamofobu, regis, yra ne taip gėdinga.
Galiausiai, verta pakartoti, kad smurtas ir teroras – deja, visų religijų atstovų veikla. Klausimas, kaip jis yra „įrėminamas“ ir pristatomas žiniasklaidoje. Akcentuojama islamistų teroro grėsmė Europoje ir JAV, atrodo, neturi itin tvirto pagrindo.
Anot Europolo biuro, iš visų teroro išpuolių Europoje per paskutinius penkerius metus religinio pagrindo išpuoliai sudarė tik apie 2 procentus. Diduma išpuolių buvo organizuoti separatistinių grupuočių, nors jų sumažėjo nuo 76 procentų 2012-aisias iki 55 procentų 2013-aisiais. Na, o JAV per dvylika metų – nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios atakų iki 2013-ųjų pabaigos – amerikiečių musulmonų terorizmo aktai nusinešė 37 gyvybes, kaip teigiama amerikiečių sociologo Charleso Kurzmano tyrime.
Žinoma, galima klausti: na, kodėl tik islamistai tokie žiaurūs? Kodėl nekalbama apie budistų ar krikščionių žiaurumą? Atsakymas paprastas: islamistai išties žiaurūs (čia reikia paminėti, kad nuo tokių grupių kaip IV visų pirma kenčia patys musulmonai), bet žiaurios ir kitos, tiek religinės, tiek nereliginės, grupės.
Galiausiai, į šį klausimą galima atsakyti ir kitaip: net jei islamistai išties lenkia kitų religijų ekstremistų grupes ir brutalumu, ir išpuolių dažnumu, tai vis tiek neleidžia tapatinti šių grupių su islamu. Ir to negalima naudoti islamofobijai pateisinti, kaip kad negalima pateisinti rasizmo, antisemizmo ir kitų neapykantos tam tikroms žmonių grupėms apraiškų.
Taigi, pristatyti tam tikros grupės nusikaltimus ir žiaurumą žiniasklaidoje reikia, tačiau būtina tai daryti nedemonizuojant milijardų tai religijai priklausančių žmonių, žinoma, tai reikalauja profesionalumo ir atsakomybės už pristatomų naujienų „įrėminimą“. Taip pat būtina suvokti, kad kraštutinės islamofobijos apraiškos yra realūs nusikaltimai prieš realius žmones, o tai stabdyti galime tik mažindami pačią islamofobiją.
