Socialinis teisingumas – aukščiausioji islamo vertybė. Musulmonų svarbiausia pareiga – sukurti bendruomenę (umma), besivadovaujančią praktine užuojauta, kad turtas būtų tinkamai paskirstomas. Tai turėjo gerokai didesnę reikšmę nei bet kokios doktrinos apie Dievą. Iš tikrųjų Korane reiškiamas neigiamas požiūris į teologines spekuliacijas, vadinamas zanna, užgaidą pataikauti sau nagrinėjant neišreiškiamus dalykus, kurių neįmanoma patvirtinti. Atrodė beprasmiška ginčytis apie sunkiai suprantamas dogmas, nepalyginti svarbesnė buvo pastanga (džihadas) gyventi paklūstant Dievo valiai. Politinė ir socialinė ummos gerovė musulmonams turi šventą reikšmę. Jeigu klesti umma, vadinasi, musulmonai gyvena pagal Dievo valią, o patirtis gyventi tikrai islamiškoje bendruomenėje, egzistenciškai atsidavusiai dieviškumui, suteikia musulmonams šventos transcendencijos potyrį. Todėl jie taip pat stipriai kenčia dėl bet kokios umma ištikusios nelaimės ar pažeminimo, kaip krikščionys, matydami ką nors šventvagiškai trypiant kojomis Bibliją ar laužant ostiją.
Toks rūpinimasis socialine gerove visuomet užėmė esminę vietą visose didžiosiose pasaulio religijose, kurios rutuliojosi istorikų vadinamajame Ašies amžiuje (apie 700–200 m. pr.Kr.), kai civilizacija, kaip žinome, žengė pirmyn kartu su konfesiniais tikėjimais, toliau teikusiais žmonijai įkvėpimą: daosizmu ir konfucianizmu Kinijoje; hinduizmu ir budizmu Indijos subkontinente, monoteizmu Vidurio Rytuose, irracionalizmu Europoje. Visi šie tikėjimai reformavo senąją pagonybę, kuri jau nebetiko didesnėms ir sudėtingesnėms visuomenėms, atsiradusioms, kai žmonės sukūrė merkantilinę ekonomiką, pajėgusią paremti tokį kultūrinį žingsnį. Didesnėse valstybėse žmonėms atsivėrė platesni horizontai, ir senieji vietos kultai tapo nebetinkami; Ašies amžiaus tikėjimai vis labiau telkėsi į vieną dievybę ar aukščiausią transcendencijos simbolį. Kai kuriems rūpėjo fundamentali visuomeninė neteisybė. Visos ikišiuolaikinės civilizacijos buvo ekonomiškai pagrįstos žemės ūkio produkcijos pertekliumi, todėl priklausė nuo valstiečių, negalėjusių mėgautis elitui skirta aukštąja kultūra, darbo. Priešindamiesi tam, naujieji tikėjimai pabrėžė užuojautos reikšmę. Tuo tarpu Arabija buvo palikta už civilizuoto pasaulio sienų. Dėl negailestingo klimato arabai gyveno ties bado riba; atrodė, kad nėra būdo, kaip jie galėtų pasiekti žemės ūkio produkcijos perteklių ir susilyginti su Sasanidų Persija ar Bizantija. Tačiau kureišams pradėjus plėtoti rinkos ekonomiką, jų ateities perspektyvos pradėjo keistis. Daugelį vis dar tenkino senoji pagonybė, tačiau vis labiau buvo linkstama garbinti vieną Dievą ir, kaip matėme, stiprėjo nepasitenkinimas naujos Mekoje atsirandančios civilizacijos nelygybe. Arabai jau buvo pribrendę savo pačių Ašies amžiaus tikėjimui.
Tačiau tai nereiškė, kad visiškai atmetama tradicija. Ašies amžiaus pranašai ir reformatoriai rėmėsi senaisiais savo regiono pagoniškais ritualais; tą patį darė ir Muchamedas. Visdėlto jis pareikalavo atsisakyti populiarių arabų deivių Manat, al‘Lat ir al‘Uzza kulto ir garbinti vieną Alachą. Korane sakoma, kad pagoniškos dievybės yra lyg silpni genčių vadai, kurie tik kliudo savo žmonėms, negalėdami tinkamai jų apsaugoti. Koranas negrindė monoteizmo jokiais filosofiniais argumentais; jo požiūris buvo praktinis ir todėl patiko pragmatiškiems arabams. Koranas teigė, kad senoji religija yra paprasčiausiai nebeveiksminga. Dvasinė negalia, nuolatiniai alinantys karai ir neteisybė kenkė geriausioms arabų tradicijoms ir gentiniams kodeksams. Kelias pirmyn – vienas Dievas ir vieninga umma, besivadovaujanti teisingumu ir lygybe.
Nors tai skamba labai radikaliai, Koranas teigia, kad jis tik „primena“ tiesas, kurias visi žino. Tai esąs pirmapradis tikėjimas, kurį senovės pranašai paskelbė visai žmonijai. Dievas nepaliko žmonių, nežinančių, kaip gyventi: jis siuntė savo pranašus kiekvienai žemės tautai. Vėliau islamo tradicija ėmė teigti, kad yra buvę 124 000 tokių pranašų – simbolinis begalybę reiškiantis skaičius. Visi jie atnešė savo tautoms Dievo įkvėptą šventą raštą; nors jie ir skirtingai reiškė Dievo religines tiesas, mokymas iš esmės visada buvo tas pats. Dabar pagaliau Dievas atsiuntė ir kureišams pranašą ir šventą raštą. Korane neretai nurodoma, kad Muchamedas atėjo ne tam, kad paneigtų senąsias religijas, prieštarautų jų pranašams ar įkurtų naują tikėjimą. Jo mokymas nesiskiria nuo Abraomo, Mozės, Dovydo, Saliamono ar Jėzaus. Korane paminėti tik tie pranašai, kuriuos žinojo arabai, tačiau šiandien musulmonų mokslininkai tvirtina, kad jei Muchamedas būtų girdėjęs apie budistus, hinduistus, Australijos aborigenus ar Amerikos indėnus, Koranas būtų pritaręs ir jų išminčiams, nes visos teisingai nukreiptos religijos, visiškai atsidavusios Dievui, atsisakančios garbinti žmogaus sukurtas dievybes ir teigiančios teisingumą ir lygybę, sklinda iš to paties dieviško šaltinio. Todėl Muchamedas niekada neragino žydų ar krikščionių priimti islamą, nebent savo noru, nes jiems patiems buvo atskleisti absoliučiai patikimi apreiškimai. Koranas ypač pabrėžia, kad „tikėjimo klausimais negali būti prievartos“, ir liepia musulmonams gerbti žydų ir krikščionių, kurie vadinami ahlalkitab, tikėjimus; ši frazė paprastai verčiama kaip „šventraščio žmonės“, bet tiksliau paaiškinama kaip „ankstesniųjų apreiškimų žmonės“:
Nesiginčykite su ankstesniųjų apreiškimų žmonėmis, nebent labai mandagiai, jei tarp jų būtų stipriai linkusių į blogį, ir sakykite: „Mes tikime tuo, kas mums buvo pranešta iš aukštybių, ir tuo, kas buvo jums pranešta; nes mūsų Dievas ir jūsų Dievas yra vienas ir tas pats, ir Jam mes [visi] atsiduodame.
Tik mūsų modernesnė kultūra gali sau leisti vertinti originalumą ir masiškai atsisakyti tradicijų. Ikišiuolaikinėje visuomenėje tęstinumas buvo svarbiausias dalykas. Muchamedas neįsivaizdavo, kad galima ūmiai nutraukti ryšius su tradicija ar kitų tikėjimų bendruomenėmis. Jis norėjo paskleisti naująjį šventraštį dvasiniame Arabijos žemėlapyje. Todėl musulmonai ir toliau atlikinėjo įprastus ritualus Kaaboje, kubo formos šventovėje Mekos širdyje, svarbiausioje Arabijos kulto vietoje.
