Šiurpi Irinos A. savižudybė ne tik sukrėtė Kapčiamiesčio miestelio gyventojus. Moters mirtis sukėlė įtarimų, kad artimo žmogaus netektį išgyvenusią moterį žengti į pražūtį pastūmėjo reikalavimas palikti mirusio draugo namus.
Be gyvybės ženklų, sukniubusią kraujo klane Iriną praėjusio šeštadienio pavakarę rado kaimynė. Žinodama, kad ji labai išgyvena dėl draugo mirties, moteris ketino gedinčiąją pakviesti puodelio kavos. Norėjo paguosti, tačiau nespėjo.
Vėliau teismo ekspertai nustatys, kad Irina mirė dėl nukraujavimo, kurį patyrė persipjovusi kojos veną konservų atidarytuvu.
Anot psichologės Ramutės Orenienės, dėl moters savižudybės negalima kaltinti ko nors konkrečiai. Tai buvo vienišo, sutrikusio žmogaus desperatiškas sprendimas. „Tačiau tokios mirtys kelia daugybę klausimų apie mus pačius ir apie bendruomenės prasmę. Apie viltį ir beviltiškumą“, - įsitikinusi psichologė.
Buvo laiminga
„Iš Alytaus į Kapčiamiestį Irina atsikėlė prieš keletą metų. Pirmiausia ji apsigyveno pas giminaičius. Kadangi nuolatinio darbo neturėjo, pragyvenimui moteris užsidirbdavo uogaudama ir grybaudama“, - pasakojo Kapčiamiesčio bendruomenės komiteto pirmininkė Vilma Matulevičienė.
Gerokai anksčiau į šį miestelį iš Marijampolės vasaroti atvažiuodavo ir Ivanas Kostenka su žmona. I.Kostenkai taip patiko miestelis, kad šeima pardavė butą Marijampolėje ir prieš šešerius metus apsigyveno Dzūkijoje, šalia jau anksčiau įsikūrusio sūnaus Petro. Tačiau sutuoktiniai neilgai džiaugėsi nauju gyvenimu. Po metų Ivanas liko našlys.
Vėliau likimas suvedė abu vienišus žmones, Irina persikėlė gyventi į Ivano namus. Nė vienam iš jų nebuvo svarbu, kad Irina devyniolika metų jaunesnė už Ivaną. Kaimynų nuomone, šiuos du žmones siejo sutarimas ir meilė. „Irina rūpinosi savo 75 metų draugu. Jiedu dažnai kartu išeidavo į miestelį, visada būdavo tvarkingi, pasipuošę“, - pasakojo V.Matulevičienė.
Vietiniai gyventojai prisimena, kad Irina, net eidama uogauti ar grybauti, užsidėdavo skrybėlaitę, įsisegdavo auskarus. Apie moters meilę grožiui bei darbštumą byloja ir sutvarkyta, gėlėmis apsodinta kuklaus namelio aplinka, kruopščiai prižiūrėtas daržas ir šiltnamis.
Mažame miestelyje niekam nebuvo paslaptis ir tai, kad kartais ši pora net po keletą dienų užgerdavo.
„Tačiau prie taurelės dažniausiai jie susėsdavo dviese, todėl aplinkiniams nekėlė jokių problemų, niekada jie netrikdė bendruomenės ramybės“, - teigė V.Matulevičienė.
Irinos ir Ivano namai miestelyje garsėjo kaip tvarkingi, o Ivano sūnaus Petro - priešingai. Nereikalingais daiktais užgriozdintas, žolėmis apžėlęs kiemas liudijo apie šeimininkų gyvenimo būdą. Nors vyras koneveikė tėvo draugę už alkoholio vartojimą, aplinkinių teigimu, ir pats nespjovė į taurelę. Neseniai Petro ir Almos šeima, auginanti du mažamečius vaikus, buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašus. Tai labai įžeidė Petro orumą ir jis vietinių valdininkų sprendimą apskundė Seimo vaiko teisių kontrolierei.
Pasirinko mirtį
Laimingas Irinos gyvenimas truko trejus metus. Po Joninių insulto pakirstą Ivaną praėjusį penktadienį pasiglemžė mirtis. Dabar galima tik spėlioti, ar būtų buvę išvengta tragiškos moters mirties, ar ji būtų radusi savyje jėgų viena kabintis į gyvenimą, jei nebūtų kilę konflikto tarp jos ir Ivano sūnaus Petro. Žinoma tik tiek, kad Irina didžiausio skausmo ir juodos nevilties valandą buvo viena.
Petras neneigia, kad tos pačios dienos vakarą, kai mirė tėvas, užsuko pas Iriną reikalauti dokumentų, neva patvirtinančių, kad namas užrašytas jo vardu. „Susibarėme, nes ji neatidavė man priklausančio namo dokumentų. Sakė, kad juos sudegino“, - pasakojo Petras.
Negavęs dokumentų Petras įsikarščiavo ir paskelbė moteriai ultimatumą - nešdintis iš tėvo namo. „Negalėjau savo namuose palikti svetimos, niekur nedirbančios ir mėgstančios išgerti moters. Tėvo jau nebėra, tegul pati rūpinasi, kaip toliau gyventi. Tai jau ne mūsų šeimos reikalas. Nemanau, kad paskutinis barnis galėjo ją paskatinti nusižudyti. Praeityje tų barnių būta ne vieno, bet viskas praeidavo“, - savo argumentus LŽ dėstė Petras. Tačiau jis jau užmiršo, kad tada Irina nebuvo viena - ji šalia turėjo artimą žmogų ir stogą virš galvos.
Kalbėdamas Petras dar pridūrė, kad daržovių derlių būtų leidęs nusiimti, bet gyventi moteriai tėvo name - ne.
Nors ir negaili Irinai įžeidžių žodžių, tačiau ir Petras, ir jo žmona Alma vienbalsiai sutinka, kad moteris buvo labai darbšti ir tvarkinga, mylėjo jų vaikus, o šie ją. Be to, tėvas gyvendamas su ja jautėsi laimingas.
Tačiau visi geri moters bruožai nublanko prieš atsiradusią galimybę užvaldyti namą. Apie tai, kaip jaučiasi mylimo žmogaus ir pastogės netekusi moteris, jaunieji Kostenkos negalvojo.
Kaltas atsitiktinumas ar ne, bet Irina neturėjo net galimybės pastovėti prie Ivano karsto. Moteris ne kartą teiravosi, kada sūnus Petras važiuos į šermenis tikėdamasi, kad paims ir ją, tačiau atsakymo nesulaukė. „Negi aš turėjau jos ieškoti. Pamaniau, kad neblaivi miega ir išvažiavome vieni. Juk nesivešiu girtos į tokią vietą“, - aiškino Petras.
Kelia abejonių
Nors Petras tvirtai įsitikinęs, kad po tėvo mirties likęs namas užrašytas jam, seniūnijoje niekas negalėjo to patvirtinti, nes mirusysis Dzūkijoje nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos. Be to, seniūnijos darbuotojams nežinomi jokie dokumentai, patvirtinantys, kad tai I.Kostenkos nuosavybė. Esą dar gyva tikroji namo savininkė, pardavusi Ivanui namelį už simbolinę sumą, bet, būdama ligota, dokumentų taip ir nesutvarkė. Jeigu tai tiesa, Petras negali reikšti jokių pretenzijų į buvusį tėvo namą.
Mirusiojo kaimynas irgi pasakojo matęs tik paprastą raštelį be antspaudų, kuriame buvo parašyta, kad namelis parduotas I.Kostenkai. Esą Ivanas niekada nė neužsiminęs, kad namas užrašytas sūnui.
Įrodyti sunku
Anot ikiteisminį tyrimą dėl mirties priežasties nustatymo atliekančių Lazdijų rajono teisėsaugininkų, labai sunku įrodyti, kad kas nors savo veiksmais moterį privedė prie savižudybės. Niekas iš kalbintų pareigūnų neprisiminė nė vieno atvejo, kad per pastaruosius keliolika metų dėl to būtų iškelta byla.
„Moralinės nuostatos neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Įtarimai turi būti pagrįsti aiškiais duomenimis. Irinos mirties atveju nėra net priešmirtinio raštelio. Vien žodiniais pareiškimais remtis negalima, jų prie bylos neprisegsi“, - teigė Lazdijų rajono apylinkės vyriausioji prokurorė Algina Banienė.
Nors aplinkybės ir sudėtingos, Lazdijų policijos viršininkas Valdas Vabuolas patikino, kad kiekviena jų bus kruopščiai ištirta.
Kas buvo paskutinis lašas, perpildęs kupiną nevilties stiklą ir atėmęs norą gyventi, šiandien žino tik pati Irina. Tačiau Kapčiamiesčio gyventojai neabejoja, kad Petro Kostenkos nejautrumas kito žmogaus sielvartui turėjo didelę reikšmę.
„Reikalavimas palikti namus sielvarto prislėgtai moteriai tikrai galėjo skambėti baisiai, nes gyvendama su Ivanu ji jautėsi tarsi rojuje, o dabar buvo iš jo varoma“, - teigė Kapčiamiesčio seniūnas Vidmantas Dambrauskas.
Anot Kapčiamiesčio gyventojų, Irina buvo nelaiminga moteris, kuriai likimas jau antrą kartą siuntė tokius pat išbandymus. Tik šį kartą ji jau nebeišlaikė. Esą Alytuje Irina taip pat turėjo draugą, su kuriuo išgyveno apie dešimt metų. Kai vyras žuvo, ji irgi buvusi išvaryta iš namų.
Rodė nepagarbą
Psichologės R.Orenienės nuomone, dažniausiai vienos savižudybės priežasties nebūna. Gyvename sudėtingu metu, kai į daugelį klausimų nėra paprastų ir aiškių atsakymų. Kodėl nusižudė dar nesena sveika moteris? Kas žino, kaip ji jautėsi, ką mąstė likusi viena po draugo mirties? Tai vis klausimai, į kuriuos kiekvienas iš mūsų rastų skirtingą atsakymą.
„Artimo žmogaus mirtis - visada itin stiprus ir skausmingas emocinis sukrėtimas, kurį lydi daugybė prieštaringų jausmų. Geriausi netekties gydytojai yra laikas ir kitų žmonių parama“, - aiškino R.Orenienė.
Tokios paramos iš artimųjų Irina nesulaukė. O gal ji buvo per menka, kad moteris vėl būtų pajutusi norą gyventi ir atradusi jėgų įveikti netekties skausmą.
Anot psichologės, pagal mūsų krašto tradiciją labai svarbu atsisveikinti su mirusiais artimaisiais. Tai liudija faktai apie iš tolimiausių kraštų į gimtinę pargabentus palaikus. Šermenų tradicija gedėti prie mirusiojo bent trejetą dienų, dėvėti juodus drabužius turi gilų psichologinį pamatą. Gedėjimas yra procesas, per kurį gedintis žmogus yra silpnas, pažeidžiamas, jautrus. Aplinkinius apie tai įspėja jo juoda apranga. Negalėdama atsisveikinti su mirusiu draugu Irina patyrė dar vieną smūgį, kuris galėjo visai užgesinti norą gyventi.
Tragiška savižudės istorija patvirtino dar vieną liūdną tiesą - vaikų nepagarbą mirusiojo valiai. Tradicinę pagarbią užuojautą gedinčiajai išstūmė savininkiški interesai. Psichologės teigimu, jei tėvas pasirinko Iriną kaip gyvenimo draugę, kartu praleido paskutinius metus, sūnus neturėjo teisės tam prieštarauti. Kad ir kokios buvo Irinos asmeninės savybės, kurios mirties akivaizdoje tampa visiškai nesvarbios, ji turėjo bent teisę tinkamai atsisveikinti su draugu.
Rita KRUŠINSKAITĖ
