Už lytinius nusikaltimus bei pedofiliją baudžiant kastracija, fizinės problemos pakeičiamos psichinėmis.
Merdintis paplentėje
Kūną iš tikro galima iškastruoti, bet nusikaltėlio psichika lieka kokia buvusi, todėl sužalotasis žiauriai kankinasi, o neretai ima puoselėti keršto planus. Tai įrodo ši skaitytojus tikrai sudominsianti istorija, nutikusi tuometinėje „mūsų šalyje“ – Sovietų Sąjungoje, kuriai čia minimais 1967-aisiais Lietuva priklausė.
Tais metais porą šimtų kilometrų šiauriau Maskvos esančioje Kalinino (dabar – Tverės) srityje į ligoninę grįžtantis greitosios pagalbos ekipažas ant kelio už Staricos miesto aptiko susmukusį nukraujavusį vyrą. Ligoninėje ne be siaubo aptikta, kad surastajam visiškai nupjauti lyties organai! Deja, tas nelaimėlis – Jevgenijus Stašukas – mirė taip ir neprasitaręs, kas jį taip žiauriai sužalojo, o milicijos tyrimas galiausiai baigėsi nesėkme.
Sekdamas susektas
Ieškodamas J. Stašuką sužalojusio nusikaltėlio, jaunas milicijos seržantas Aleksandras Kulakovas Staricos mieste susipažino su gražuole mirusiojo kaimyne Jekaterina Ivanova. Užsimezgus draugystei bei jausmams, šviesiaplaukė mergina milicininkui pasibėdojo, kad jos 22 metų brolį Vladimirą suviliojusi kažkokia religinė sekta.
Vieną vakarą A. Kulakovas pasekė iš namų išeinantį Vladimirą Ivanovą, bet pats buvo sektantų pastebėtas. Netoli Staricos miesto urvų, kur rusai šimtmečius kasa kalkes, milicininkas netikėtai iš pasalų gavo smūgį per galvą ir susmuko be sąmonės.
Kai jis atsipeikėjo ir grįžo pas Jekateriną, rado tuščius namus ir jam pačiam skirtą raštelį jos daugiau neieškoti. Be pėdsakų buvo dingęs ir merginos brolis Vladimiras.
Antras miręs kastratas
V. Ivanovas po kelių mėnesių atsirado, tiksliau – dykvietėje buvo aptiktas šunų apgraužtas vaikino lavonas... Kriminalistus sudomino ne mirties priežastis – sušalimas padauginus alkoholio, o skrodimo aktas. Ekspertai aptiko, kad V. Ivanovas – iškastruotas! Žaizda buvo apgijusi, vaikiną pražudė arkliška dozė išgerto alkoholio.
Vietos ligoninės medikai tyrėjus patikino pastaruoju metu nedarę jokių kastravimo operacijų. Tad kas vyksta, jei per metus randamas jau antras numirėlis be lyties organų? Milicininkai buvo linkę tikėti, jog tai banalios buitinės žmogžudystės – girdi, tikriausiai genitalijos abiem vyrams nurėžtos iš keršto už paleistuvystę – ir tyrimui skyrė ne itin daug dėmesio.
Rasti tikrąjį atsakymą užsidegė seržantas A. Kulakovas. Tiesa, irgi labiau rūpėjo ne tiek demaskuoti kastruotojus, kiek rasti dingusią mylimąją. Šiaip ar taip, nuojauta pareigūnui teisingai kuždėjo, jog visi šie įvykiai kažkaip susiję vienas su kitu.
Kastracija pagal Bibliją
Nežinodamas, nuo ko pradėti, seržantas A. Kulakovas, bibliotekoje atsivertęs Didžiąją sovietinę enciklopediją, perskaitė, kad XVIII amžiuje Rusijoje veikė gana gausi belyčių sekta. Jos nariai pažodžiui citavo Evangelijos pagal Matą eilutes, bylojančias: „Jei tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18:8, 18:9).
Negana to, Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad išsikastravusiųjų laukiąs rojus: „Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19:12).
Net pusė mirdavo
Taigi belyčiai šventai tikėjo, kad vyro sielą išgelbėti galima tik nusipjovus nuolat geidulius keliančius lyties organus. Įšventinimo metu sektantams lyties organai būdavo nurėžiami aštriu peiliu ir prideginami įkaitinta geležimi. Kad išsaugotų gyvybę, sektantai paprastai naujoką iš pradžių tik kastruodavo, o žaizdai sugijus nupjaudavo „kas likę“. Bet vis vien maždaug pusė sektantų mirdavo neištvėrę skausmo ar nuo infekcijų.
Moterims, kurių sektoje irgi netrūko, apeigų metu būdavo nurėžiami išoriniai lyties organai ir krūtys. Tiesa, moterys likdavo vaisingos.
Apsirengę baltomos marškomis belyčiai ne melsdavosi, o medituodavo dainuodami ir šokdami iki palaimingos transo būsenos.
Išblaškė komunistai
Pasibaisėjusi caro valdžia belyčių sektą uždraudė, jos įkūrėją Kodratijų Selivanovą kunigaikštis Golicinas iki mirties įkalino vienuolyne, bet sekta plėtėsi ir turtėjo. XIX amžiuje belyčiams priklausė jau net apie 6000 narių. Sektantai buvo net pradėję Sibire pirkti žemes ir kurti savo bendruomenes. Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu ne 1917-ųjų bolševikų perversmas. 1929 metais ateistinė sovietų valdžia visus belyčių sektantus sugaudė, nuteisė ir įkalino.
Taigi užsukęs pas gerbiamą ir įtakingą vietos kraštotyrininką žilabarzdį Igorį Afanasjevą, milicininkas A. Kulakovas pasiteiravo, ar negali jų srityje būti atgimusi belyčių sekta. Kraštotyrininkas seržantą tik išjuokė, o jo spėjimus pavadino svaičiojimais.
Paslaptingas ritualas
Vis dėlto seržantas A. Kulakovas nesiliovė tirti. Nuojauta jam sufleravo, kad blogis sklinda iš Staricos klinčių urvų, po žeme keliais aukštais besidriekiančių dešimtis kilometrų. Iš tolo per žiūronus stebėdamas urvus, A. Kulakovas pastebėjo į juos įlendančias ir išlendančias įtartinas žmogystas. Klaidžiodamas po urvus, jų gilumoje milicininkas aptiko nupieštą paslaptingą ženklą ir balą kraujo...
A. Kulakovas apie visa tai papasakojo savo pažįstamam – vietiniam KGB karininkui, ir jiedu nutarė dviese toje urvo vietoje surengti pasalą.
Vieną budėjimo pasaloje vakarą abu pareigūnai pamatė į urvą įlendantį negausų būrelį keistų žmogystų. Visi jie vilkėjo ilgas baltas marškas su kapišonais. Apsidairę atėjūnai susikibo rankomis ir ėmė dainuodami šokti kažkokį keistą kvaitulingą šokį.
Masinė kūnų apžiūra
Milicininkas su KGB karininku iššoko iš pasalos, bet saugumietis pabijojo šauti, o seržantas ginklo iš viso neturėjo, tad dauguma sektantų spėjo išsilakstyti – įkliuvo tik du. Seržantas A. Kulakovas prarado amą, kai nutraukęs jųdviejų kapišonus atpažino... kraštotyrininką I. Afanasjevą bei seniai ieškomą savo mylimąją Jekateriną Ivanovą!
Tardoma J. Ivanova vis raudojo, kartojo, atseit buvusi pagrobta ir nieko nežinanti. Sėbrų neišdavė ir paniuręs I. Afanasjevas.
Kol sektantai neišsilakstė ir neišsislapstė po visą plačią Sovietų Sąjungą, milicininkai sumanė gudrybę. Jie nedelsdami paskelbė dispanserizaciją – sovietmečiu „madingą“ masinį sveikatos patikrinimą. Planas pavyko – vienas vyras nupjautais lyties organais demaskuotas patikrinimo metu, keli kiti kastratai suimti dėl to, kad neatvyko tikrintis į polikliniką.
Iškrypėlis pedofilas
Tardant įkliuvėlius pagaliau iš jų išgauta, kad Kalinino srityje iš tikro veikė atkurta slapta belyčių sekta. Jos vadovas buvo 2 kartus teistas, niekur nedirbantis (tuomet tai buvo laikoma amoralumu ir net nusikaltimu) 39 metų Kalinino miesto (dabar – Tverė) gyventojas Sergejus Savčenka. Jis irgi tuoj pateko už grotų.
Apžiūrėdami sektos vadą milicininkai įsitikino, kad, žinoma, jis irgi buvo nupjautais lyties organais, tik pasekėjai sektantai neteko žado sužinoję, kaip šis vyras jų neteko.
Pasirodo, S. Savčenką nuo jaunumės traukė ne prie religijos, o prie... vaikų! Už mažamečių tvirkinimą jis buvo išmestas iš profesinės technikos mokyklos, ne kartą sumuštas, galiausiai, sulaukęs pilnametystės – pasodintas į koloniją.
Atkeršijo pats tėvas
Atgavęs laisvę S. Savčenka įsivėlė į gatvės muštynes ir netyčia nužudė žmogų. Už tai buvo nuteistas antrą kartą.
Atsėdėjęs 7 metus, pedofilas S. Savčenka išprievartavo 10 metų mergaitę. Jos tėvas pasirodė besąs pavojingas recidyvistas. Tas nesikreipė į miliciją, o išsigalando ilgą peilį, patykojo pedofilo ir vienu rėžiu visiems laikams „išgydė“ nuo bet kokio lytinio potraukio...
Visiškai netekęs lyties organų ir daug kraujo, S. Savčenka tik per stebuklą buvo ligoninėje išgelbėtas. Pasveikęs nusikaltėlis invalidas niršo ant savo likimo ir viso pasaulio, kurdamas desperatiškus planus, kaip radus savo vietą pasikeitusiame gyvenime ir kartu kaip atkeršijus visuomenei.
Idėja iš laikraščio
Septintojo dešimtmečio pradžioje S. Savčenka, kartą rausdamasis savo namo palėpėje, aptiko pluoštą senų laikraščių, kuriuose buvo aprašytas 1929 metais įvykęs belyčių sektos teismas. S. Savčenkai šovė mintis tą sektą atkurti, o pačiam, žinoma, tapti jos narių išlaikomu lyderiu.
Mokantis žmones perprasti ir jais manipuliuoti, valdingas ir apsukrus S. Savčenka per 4 metus Kalinino srityje surado ir į savo sektą įtraukė tuziną pasekėjų. Prieš atskleisdamas kraupų sumanymą, „mesijas“ pirma įsitikindavo, ar kandidatas į belyčius yra giliai religingas ir turi polinkį į mazochizmą, ar įtaigus ir klusnus. Pasiskelbęs naujuoju pranašu ir rodydamas save pavyzdžiu, S. Savčenka pasekėjams, žinoma, akiplėšiškai melavo, kad lyties organus nusirėžęs pats, atseit vykdydamas Biblijos priesakus. Pasekėjams kastruoti „mesijas“ netgi pagamino taburetę su skyle viduryje – sektantai ją praminė „mažuoju sostu“.
Sektantų klaidos
Pirma rimta nesėkmė naujuosius belyčius ištiko ketvirtaisiais sektos gyvavimo metais. Įšventinimo metu ant „sosto“ pasodintas Jevgenijus Stašukas neištvėrė skausmo. Plūsdamas krauju jis išbėgo iš urvo ir susmuko šalikelėje. Kaip jis buvo surastas ir ligoninėje mirė, jau žinome.
Antra rimta nesėkmė – paskutinis sektos narys Vladimiras Ivanovas. Vaikinas kankinosi paliktas merginos, o mokantis įtikinėti S. Savčenka jam pakuždėjo išeitį...
Įšventinimo metu vaikinas kastraciją vyriškai ištvėrė, bet sektantai pastebėjo, kad Vladimirą seka milicininkas A. Kulakovas. Belyčių vadas įsakė V. Ivanovą nužudyti, o jo seserį Jekateriną – pagrobti. Mirtinai nugirdytas Vladimiras buvo paliktas mirti šaltyje, o pagrobta ir vadeivos namuose slepiama jo sesuo ilgainiui susitaikė su likimu ir netgi tapo viena pamaldžiausių sektančių.
Byla įslaptinta
Kalbama, jog dėl to, kad vienas sektos narys, girdi, ėjęs aukštas pareigas vietiniame Komunistų partijos skyriuje, o gal paprasčiausiai bijant žmonių kalbų, belyčių sektos byla buvo įslaptinta, todėl apie ją jokia Sovietų Sąjungos spauda nieko nerašė. Pats teismas vyko už uždarų durų, karinio dalinio salėje.
S. Savčenka ir du jo pavaldiniai, prisidėję prie J. Stašuko bei V. Ivanovo nužudymo, gavo mirties bausmes ir buvo paskubomis sušaudyti. Kiti sektantai – įkalinti nuo 8 iki 12 metų.
Ne savo noru sektoje atsidūrusi J. Ivanova teismo išvengė, bet ją suradusio milicijos seržanto A. Kulakovo jausmai atšalo. Sektantai, negalėję merginos fiziškai iškastruoti, „iškastravo“ jos protą. Jekaterina atrodė lyg kitas žmogus. Ji vis ašarodama kartojo privalanti atgailauti ir melstis už nuodėmes, tad milicininkas ją paliko. Netrukus J. Ivanova išėjo į vienuolyną ir daugiau apie ją niekas negirdėjo.
Paniekintas didvyris
Kastracijos kaip bausmės šalininkai tikina, kad šiais laikais yra modernių, pavyzdžiui, cheminės kastracijos priemonių – jomis nusikaltėlis fiziškai nesuluošinamas, o belyčiu paverčiamas vaistais. Tačiau net ir tokiu būdu negrįžtamai suluošinama psichika. Taip nutiko garsiam britų matematikui, kriptografui, informatikos mokslo tėvui Alanui Tiuringui (1912–1954).
Antrojo pasaulinio karo metais A. Tiuringas vadovavo darbo grupei, kuri iššifravo hitlerinės Vokietijos karo laivyno radistų naudotą garsųjį Enigmos kodą, tad po karo buvo paskelbtas didvyriu. Tiesa, neilgam – 1952 metais viešai sužinota apie mokslininko homoseksualius santykius, o tais laikais Didžiojoje Britanijoje tai buvo laikoma nusikalstamu amoralumu. Suimtam ir nuteistam A. Tiuringui pasiūlyta rinktis – arba 2 metų įkalinimo bausmė, arba savanoriška cheminė kastracija. Matematikas pasirinko pastarąją, bet likęs laisvas išgirdo esąs pašalinamas iš mokslinės veiklos. Nebeištvėręs tokio gyvenimo, po 2 metų nusinuodijo kalio cianidu.
2009-ųjų rugsėjį tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Gordonas Braunas viešai atsiprašė už A. Tiuringui pritaikytas valstybės sankcijas ir įvertino jas kaip nežmoniškas. Didžiojoje Britanijoje jam pastatyti net keli paminklai.
TIK FAKTAI
Vyrų kastracija dėl kriminalinių, socialinių ar religinių priežasčių minima pačiuose seniausiuose žmonijos istoriniuose šaltiniuose.
Romos imperijos laikais vyrų kastravimas buvo gana dažna bausmė už ne vieną ir toli gražu nebūtinai lytinį nusikaltimą – pavyzdžiui, už imperatoriaus... kritiką.
Senaisiais laikais nugalėtos priešų kariuomenėms kariams kartais būdavo leidžiama pasirinkti: mirtis arba lyties organų amputacija kardu.
Viduramžiais Europoje berniukai buvo kastruojami, kad galėtų dainuoti katalikų bažnyčiose įsteigtuose kastratų choruose, o Azijoje mažamečiai kastratai buvo dovanojami kaip egzotiški tarnai.
1778 metais JAV prezidentas Tomas Džefersonas išleido įsaką, kuriuo už išžaginimą, svetimoteriavimą ar pedofiliją mirties bausmė buvo keičiama į kastraciją.
Cheminė kastracija už seksualinio pobūdžio nusikaltimus sėkmingai taikoma daugelyje valstybių – Kanadoje, aštuoniose JAV valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Danijoje. Tokie įstatymai priimti ir Čekijoje bei Lenkijoje.
Sigitas STASAITIS
