Sveiko maisto paskaitoje „Aliejaus vartojimo ypatybės šiandieninėje maisto kultūroje: mitai ir tikrovė“ doc. dr. Dainora Gruzdienė paneigė įsisenėjusius stereotipus ir pristatė svarbiausius faktus apie skirtingos rūšies aliejų, modifikuotus riebalus.
Seminaro metu buvo kalbama apie aliejaus ir riebalų įvairovę, riebalų cheminę sudėtį, kokybę, maistinę vertę, šiuolaikines riebalų technologijas ir kitais aktualiais klausimais.
Pasak mokslininkės, aliejus išgaunamas iš skirtingų rūšių sėklų, vaisių, riešutų. Jis gaminamas skirtingomis technologijomis, todėl būtų mažų mažiausiai naivu manyti, kad tik kažkuris vienas aliejus yra geras, o visi kiti prastesni. Pavyzdžiui, aliejus gali būti pirmo spaudimo, šalto spaudimo, rafinuotas, frakcionuotas, iššaldytas ir pan. „Aliejaus savybes, kokybę ir maistinę vertę lemia riebalų rūgščių kiekis, sudėtis ir jų tarpusavio santykis“, – sako mokslininkė.
Trys aliejai būtini kiekvienuose namuose
Pasak D. Gruzdienės, žmogui, ypač gyvenančiam Šiauriniame regione, yra būtinos polinesočiosios riebalų rūgštys (omega 3 ir omega 6). Tačiau ne mažiau svarbus ir šių rūgščių santykis. Vertingiausi mūsų žmonėms yra sėmenų, kanapių ir rapsų aliejus dėl riebalų rūgščių kiekio ir jų kompozicijos. „Linų sėmenų aliejus – Lietuvos skystasis auksas, 1 desertinis šaukštelis per parą maksimaliai sumažina omega 3 deficitą. Jis tinka vartoti širdies bei kraujagyslių ligų profilaktikai. Sėmenų aliejus naudingas aterosklerozės, cukrinio diabeto, širdies išeminės ligos varginantiems žmonėms. Pasklidęs plonyčiu sluoksniu, padengia opeles, žarnų gleivinę, aprūpina smegenų ląsteles deguonimi, o tai labai svarbu vaiko vystymosi periode. Daug polinesočiųjų riebalų rūgščių turintį aliejų būtina laikyti šaldytuve. O tokios kategorijos šalto spaudimo aliejų – vartoti tik salotoms“, – sako mokslininkė.
Kanapių aliejus Lietuvoje buvo gaminamas nuo seno, ir daugiausia skirtas salotoms, padažams, desertams gardinti, taip pat tai puiki kosmetinė priemonė. Kanapių aliejus labai vertingas dėl sudėtyje esančių vitaminų A, ir E, kalcio, magnio, kalio ir kitų mikroelementų. Polinesočiųjų riebalų tarpusavio santykis artimas optimaliam.
Rapsai Lietuvoje pradėti auginti nuo 1998 metų. Tai vienas iš daugiausiai Europoje gaminamų aliejų. „Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Europos sąjungoje yra draudžiama auginti genetiškai modifikuotus rapsus, tad šis aliejus nėra kenksmingas. Priešingai, dėl savo unikalios sudėties, t. y. didelės riebalų rūgščių įvairovės, jis lenkia visas kitas aliejaus rūšis. Rapsų aliejuje nepakeičiamų riebalų rūgščių santykis yra idealus, todėl jis daro teigiamą įtaką arteriniam kraujospūdžiui, sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis“, – teigia D. Gruzdienė.
Pasak jos, rafinuotas rapsų aliejus yra natūralus produktas, riebalų rūgščių sąstatas yra maksimaliai išsaugomas. Šis aliejus geriausiai tinka kasdieniniam vartojimui, vienkartiniam kepimui, salotoms ir t. t. 1 valgomasis šaukštas šio aliejaus per dieną sėkmingai galėtų papildyti omega 3 deficitą, kurio trūkumas pastebimas daugelio žmonių mitybos racione.
Vertingas ir kitų rūšių aliejus, tačiau juose vienos riebalų rūgšties gali būti daugiau, o kitos visai mažai. Todėl norint, kad žmogaus organizmui nepritrūktų kurios nors nepakeičiamos rūgšties, reikėtų vartoti įvairių rūšių aliejų, jo mišinius.
Ne visas aliejuje keptas maistas yra nuodingas
Mitas, kad keptas maistas yra nesveikas vis dar labai gajus. Tačiau, pasak mokslininkės, kepto maisto kokybę lemia ne tik aliejus, bet ir jame kepamas produktas, kepimo temperatūra ir kt.
„Apie aliejuje pagaminto maisto kokybę pirmiausia galima spręsti iš jo aromato. Jei įėjus į maitinimo įstaigą jaučiamas degančio aliejaus kvapas, reikėtų rinktis kitą restoraną. Teisingai atrinktas, kokybiškas, stabilus oksidacijai bei pakankamai dažnai keičiamas aliejus užtikrina kepamo maisto kokybę, saugumą ir malonų kepamo produkto aromatą“, – sako D. Gruzdienė.
Pasak jos, fritiūriniam kepimui giliame aliejaus sluoksnyje naudojamas tik specialios paskirties aliejus arba riebalai (šorteningai), turintys aukštą degimo temperatūrą ir padidintą patvarumą oksidacijai.
