Svajonę atsijungti nuo centralizuoto šildymo tiekimo (CŠT) ir bute įsirengti individualų šilumos šaltinį daugiabučių namų gyventojai pagaliau gali įgyvendinti – supaprastinta atsijungimo tvarka jau nustatyta. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos ekspertai detaliai išanalizavo, kokios naudos gali tikėtis nuo pastato centralizuotos šilumos tiekimo sistemos atjungto buto gyventojai ir kaip jų sprendimas gali atsiliepti kaimynams.
Rekonstrukcija vargu ar atsipirks
Dažniausiai svarstoma alternatyva – rekonstruoti atskiro buto šildymo sistemą ir įsirengti jame dujinį šildymo katilą. Gyventojai, kurie dažnai išvyksta ir palieka butą tuščią, paprastai siekia minimaliam šildymui panaudoti elektros energiją.
Nuo centralizuoto šildymo pereinant prie individualaus šildymo gamtinėmis dujomis, vidutinio dydžio buto (60 kv. m) vienkartinei rekonstrukcijai reiktų ne mažiau kaip 10 tūkst. Lt. Be to, norint sumažinti šilumos suvartojimą ir išlaikyti tokias pat komfortines sąlygas bute, turi būti pakeisti langai ir apšiltintos išorės sienos. Maža to, be vienkartinių išlaidų, dar laukia daugybė periodinių išlaidų (katilo eksploatacijai, gamtinių dujų vartotojo nuolatinis mokestis ir kt.) – visa tai taip pat didina šilumos kainą.
Pagal dabartinę gamtinių dujų kainą smulkiesiems vartotojams (1,56 Lt/kub. m), šiluminės energijos savikaina (tik pagal kuro išlaidas) būtų 21 ct/kWh, neįskaitant privalomojo abonentinio mokesčio (14,05 Lt/mėn.).
Šildymo ir karštam vandeniui cirkuliuoti būtini siurbliai (60 W galios), kurie, veikdami pusę viso laiko per metus, vidutiniškai sunaudotų 263 kWh elektros energijos. Tai šilumos savikainą pabrangintų dar 1,15 ct/kWh.
Siekiant visapusiškai įvertinti šildymo sąnaudas, katilo pirkimo ir įrengimo išlaidas reikėtų padalyti 10 metų (fizinio susidėvėjimo laikotarpis). Šilumos savikainą tai pabrangintų dar apie 1,7 ct/kWh. Be to, į šilumos gamybos savikainą derėtų įtraukti buto remonto ir komunikacijų (laikant, kad jos gyvuos 25 metus) rekonstrukcijos išlaidas.
Sudėjus visas individualaus šildymo dujomis bute sąnaudas paaiškėtų, kad jos yra didesnės nei centralizuotai tiekiamos šilumos kaina su PVM Lietuvoje.
Galbūt galima sutaupyti atsijungus nuo CŠT ir butą tiesiog nešildant ar šildant minimaliai? Šiuo atveju namo bendrasavininkiai gali reikšti pretenzijas dėl pastato išorinių konstrukcijų ardymo (peršalimo) nešildomo buto zonoje. Kita vertus, techniniai statybos reglamentai neleidžia sumažinti šildymo daugiau kaip 4 laipsniais. Kai skirtumas didesnis, gadinamos pastato konstrukcijos, o šiluma dėl temperatūrų skirtumo iš kaimyninių butų vis tiek patenka į nešildomas patalpas.
Teisėtai eksploatuojant atjungtą butą, būtų sutaupoma tik apie 20 proc. šiluminės energijos. Tam patalpose reikėtų palaikyti ne 18, o 14 laipsnių temperatūrą.
Vis dėlto tai nėra visos šildymo išlaidos. Nuo pastato šildymo sistemos atskirto buto savininkui vis tiek teks apmokėti pastato bendrųjų patalpų šildymo sąnaudas, o kai kuriuose daugiabučiuose jos sudaro net 10–30 proc. visų mokėjimų už šiluminę energiją (taip pat ir dalyvauti namo renovacijos programose).
Sąžiningai atlikta rekonstrukcija ir teisingai suskaičiuoti mokėjimai daugeliu atvejų laukiamo efekto neduotų.
Kitiems sąskaitos gali padidėti
„Iškirpus“ vieną butą iš namo šildymo sistemos, prasideda virtinė pokyčių, susijusių ir su kitais namo gyventojais:
• karštesnis vanduo patenka į kitus butus, dėl to gali padidėti šilumos sunaudojimas kituose butuose, taigi ir mokėjimas už šildymą;
• pasikeitus vandens srauto pasiskirstymui per atskirus stovus ar šildymo prietaisus, gali pasikeisti šildymo režimas ir kituose butuose;
• atsiranda nauji triukšmo šaltiniai (ypač girdėti naktį, kai aplink tylu) – degiklio ūžesys, siurblių garsas, hidraulinis tekančio vandens triukšmas ir pan.;
• dujų degimo produktai teršia kvėpavimo zonoje esantį orą, pastato gyventojams blogina sanitarines higienines sąlygas;
• dujinis įrenginys bute – potencialiai pavojingas, turi būti reguliariai prižiūrimas tik atestuotų firmų ir tikrinamas inspektorių; papildomi įrengimai bute užima erdvę, nepuošia interjero.
Butas nėra autonomija
Daugiabutis gyvenamasis namas yra vienas inžinerinis objektas, nedalomas į autonomiškus vienetus – atskirus butus. Nors pirmo aukšto gyventojams stogas atrodo labai aukštai, jis yra bendras namo elementas, be kurio negali apsieiti ir pirmo aukšto gyventojas. Penkto aukšto gyventojui gal nelabai rūpi, ar užsikiša kanalizacijos stovas rūsyje, tačiau tvarkyti, prižiūrėti ir apmokėti bendrąsias išlaidas yra visų namo gyventojų reikalas. Tas pat yra ir su šildymo sistema.
Modernūs mažos galios dujiniai katilai išmeta panašią teršalų koncentraciją (azoto oksidų ir anglies monoksido), kaip ir aukštus kaminus turinčios elektrinės ar katilinės. Sumontavus individualius dujinius katilus butuose, padidėja atmosferos žemutinių sluoksnių tarša. Esant palankiam vėjui, degimo produktai per nesandarius langus ar vėdinant butą gali patekti ir į kitų gyventojų butus.
Šildant daugiabutį centralizuotai, mokėjimai už ploto vienetą tame pastate yra vienodi. Iš tikrųjų kampiniams ir kraštiniams butams tenka iki dviejų kartų daugiau šilumos, tačiau jie yra tarsi pastato „skydas“ nuo šalčio. Atjungto buto gyventojai išvengtų „solidarumo“ mokėjimų, bet tai neteisinga kaimynų atžvilgiu.
Daugiabutis pastatas yra vieningas konstrukcinis inžinerinis kompleksas, todėl visi esminiai jo rekonstrukcijos pakeitimai turi būti daromi vieningai ir suderintai, kad nebūtų pažeisti atskirų jo gyventojų interesai. Realiausias ir teisingiausias kelias šildymo išlaidoms sumažinti – apšiltinti viso pastato išorės sienas, kiekviename bute įrengti individualų šildymo reguliavimą.
Valdas Lukoševičius , Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas
