Nestereotipiniu dvidešimtmečiu save vadinančiam Donatui Montvydui svetimos ir daugumos jo bendraamžių linksmybės - vakarėliai, alkoholis, flirtas. Jis net merginoms neturi laiko, nes įsimylėjimas, anot jo, gali būti kenksmingas kūrybai. O ši pastaruoju metu užvaldžiusi visą Donato gyvenimą.
-Kodėl nusprendei dalyvauti nacionalinėje šokių “Eurovizijoje”?
- Maždaug metus lankiau modernaus šokio studiją ir buvau gerai įvertintas, todėl nusprendžiau išbandyti jėgas šokdamas pramoginius šokius.
- Iš kur toks pasitikėjimas dalyvauti atrankoje į tarptautinį konkursą?
- Nelįsčiau, jei nepasitikėčiau savimi. Per tuos metus šokiuose pasiekiau tiek, kiek kai kurie nepasiekia per dešimt metų. Ne aš pats nusprendžiau. Tą man sakė žinomi šokio profesionalai. Gal aš ir negimęs šokti, bet man patinka tokia saviraiškos forma. Galų gale jaučiu muziką, esu jausmingas. Belieka tik techniką perprasti.
- Septynerius metus lankei krepšinio mokyklą. Neblogas šuolis iš krepšinio į šokių aikštelę.
- Bet tai labai panašūs dalykai!
- Ką krepšinis turi bendro su šokiu?
- Jausmą ir aistrą.
- Ar įsivaizduoji pramoginių šokių aikštelėje, pavyzdžiui, Arvydą Sabonį arba brolius Lavrinovičius?
- Man atrodo, jie nelabai gabūs šokiui. (Juokiasi.) Bet ne visi krepšininkai vienodi.
- Ar neketini pakartoti Manto sėkmės (pernai dainininkas Mantas laimėjo dainų ir šokių TV projektus - aut. past.)?
- Net tokios minties neturiu. Mes su Mantu esame visiškai skirtingi tiek muzikoje, tiek šokyje.
- Viename interviu minėjai, kad nesieksi populiarumo lengvu keliu ir nedalyvausi muzikiniuose realybės šou. Kuo “Lietuvos dainų dešimtukas” skiriasi nuo kitų muzikinių televizijos projektų?
- “Dainų dešimtuke” buvo tai, ko negalėjo pasiūlyti nei “Kelias į žvaigždes”, nei “Dangus”. Aš kalbu apie profesionalius, gyvai grojančius muzikantus, puikią komandą ir laisvę rinktis.
- Bet juk “Dainų dešimtuke” taip pat buvo dainų sąrašas, kurį pateikė dainų prodiuseriai?
- Taip, bet rinktis galėjai, ką norėjai. Aišku, sąraše buvo tik visiems žinomi hitai, bet ne pigios “čiastuškės”. Esu įsitikinęs, kad “Dainų dešimtukas” - pati geriausia mokykla pradedantiems dainininkams. Ten, skirtingai nei kituose šou, bent jau nenusipigini.
- Daug kas pasakys: “Bepigu dainuoti žinomų dainų perdirbinius ir tapti populiariam”. Ką pasakysi apie tai?
- Viskas. Šou pasibaigė. Dabar eisiu savo keliu. Šlagerių tikrai nebedainuosiu. Aš kuriu savo muziką ir dainas. Planuoju išleisti savo dainų albumą.
- Su kokia muzika žadi užkariauti publikos širdis?
- Nieko nežadu užkariauti, man svarbiausia daryti tai, ką jaučiu ir noriu.
- Nepatikėsiu, kad visuomenei dainas siūlantis kūrėjas nenori būti išgirstas.
- Be abejo, noriu būti išgirstas. Bet aš juk nepriversiu žmonių suprasti savo dainų, jei jie nenorės. Tai, ką darysiu, nebus standartiška.
- Pavyzdžiui?
- Savo stilių galėčiau apibūdinti kaip džiazo ir ritmenbliuzo mišinį.
- Ritmenbliuzas Lietuvoje nėra pats populiariausias stilius. Tu nenori tapti populiarus?
- Aš nepataikausiu masiniam skoniui. Kodėl tai turėčiau daryti? Manau, atsiras žmonių, kuriems patiks mano muzika. Abejoju, ar tai bus plati auditorija.
- Pramogų pasaulyje esi naujokas. Ar susiradai komandą, kuri tau padės jame įsitvirtinti?
- Komanda neatsiranda per savaitę ar mėnesį. Man nereikia prodiuserių, kurie diktuotų savo sąlygas. Aš noriu dirbti su žmonėmis, kurie mąsto kaip aš ir neprimeta savo žaidimo taisyklių.
- O jei bendradarbiauti tau pasiūlys koks nors žinomas Lietuvos prodiuseris?
- Manote, kad nesiūlė? Jų buvo ne vienas ir ne du.
- Kodėl nesutikai?
- Kam? Tapti jų projekto įrankiu? Man nereikia lietuviškų muzikos prodiuserių.
- Nežinau nė vieno šiandien be prodiuserio pagalbos išgarsėjusio dainininko.
- Malonu susipažinti. Aš būsiu pirmas.
- Kodėl kaip savo mokytoją pasirinkai Rositą Čivilytę?
- Niekada neabejojau, kad noriu su ja dirbti. Ji viena iš nedaugelio išmano balso valdymo techniką. Be to, su Rosita mes puikiai sutariame. Ji man padėjo išspręsti ir kai kurias bendražmogiškas problemas.
- Kaip manai, ar dainininkui pakanka gerai valdyti vokalą?
- Ne. Jis dar turi turėti pilną širdį, charizmą ir galvą.
- Kas iš žinomų atlikėjų tau autoritetai?
- Daug ko klausausi, mokausi ir žaviuosi. “Queen” yra mano sielos grupė. Ją įsimylėjau nuo mažų dienų. Bet autoritetų aš neturiu.
- Teko apie tave skaityti, kad neturi laiko net merginoms. Ar tai tiesa?
- Tiesa, joms reikia dėmesio, o tam aš neturiu laiko.
- O jei įsimylėtum?
- Šioje srityje save stabdau.
- Ar tai įmanoma?
- Taip. Meilė gali neigiamai paveikti kūrybą.
- Kokios merginos tau žavios?
- Įdomios, keistos, siekiančios tikslo.
- Atrodai labai geras vaikis - nerūkai, nevartoji alkoholio, lankai būrelius. Nejau nesinori ko nors beprotiško iškrėsti?
- Visada laužiau stereotipus. Niekada neidavau ten, kur eidavo mano bendraamžiai, nežaisdavau su vaikinais. Man įdomiau būdavo tarp merginų.
- Gal tu gėjus?
- Gal...
- Kokius savo bruožus pavadintum neigiamais?
- Atvirumą. Mūsų visuomenėje tokie žmonės nepriimtini. Ne kartą pasakęs tiesą nudegiau. Žmonės jos dažniausiai nenori girdėti.
- Kada paskutinį kartą verkei?
- Neseniai. (Šypsosi.) Dažnai susigraudinu.
- Ar sunku būti tokiam jautriam?
- Labai sunku ir nesveika. (Šypsosi.) Tačiau būdamas jautrus turiu galimybę daug ką kitaip pamatyti.
- Koks būtų idealus vasaros savaitgalis?
- Uždara sodyba, tiltelis į ežerą. Sėdi sau ramiai ant jo ir palydi saulėlydį... Norėčiau pažaisti su kamuoliu, nueiti į pirtį.
Laima Karaliūtė
