Savo žygiu keliautojas siekė paminėti 90-ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines per Atlantą, o savo transatlantinę beveik 7 metrų valtį Aurimas pakrikštijo vardu „Lituanica“.
Kelionės metu teko susidurti ir su nemenkais iššūkiais: 28-erių vyras ne tik pateko į kelias audras, bet ir turėjo išgyventi dienas be vėjo, numetė 7 kilogramus, gydėsi sunkiai jūroje gijusias žaizdas.
Portalas tv3.lt kviečia prisiminti įsimintiniausias į pasaulio istoriją patekusio A. Valujavičiaus kėlionės akimirkas ir ištartus žodžius.
Į kelionę leidosi gruodžio 26 dienos rytą
A. Valujavičius ruoštis šiai kelionei pradėjo dar 2020 metais. Tuo metu jis plaukė Dunojumi, paskui keliavo į Čilės ugnikalnius, senais automobiliais keliavo po Balkanus ir grįžęs nusipirko valtį. Šis pirkinys į rankas pateko iš britės, kuri taip pat perplaukė Atlantą ir tapo Gineso rekordininke kaip jauniausia tai padariusia mergina – jai tada buvo 21-eri metai.
Lietuvio kelionė prasidėjo antrą Kalėdų dieną, kai šis buvo išlydėtas iš Ayamontės uostelio Ispanijoje. Dėl nepalankių oro sąlygų kelionės vienviete irkline valtimi pradžią jis turėjo atidėti ne sykį, o kelionės pradžios laukimas galiausiai užtruko net 36 dienas.
„Laukimas buvo ilgas, bet nieko negalėjau pakeisti – gamta motulė čia dėlioja planą ir su ja nepakovosi, tad liko tik apsišarvuoti kantrybe <...> Man reikėjo sulaukti 4–5 dienų lango, kurio metu pučia šiaurės, šiaurės vakarų vėjas, palankiai nešantis nuo Europos ir Afrikos krantų, ir gelbėjantis man irkluojant link Kanarų salų. Tokios trukmės langas man reikalingas ir dėl to, kad galėčiau saugiai atsiplėšti nuo pagrindinio kelio, kuriame vyksta itin intensyvus laivybos eismas“, – likus kelioms valandoms iki išplaukimo mintimis dalijosi A. Valujavičius.
Bene sunkiausios keliautojui buvo pirmos trys savaitės, per kurias reikėjo įveikti atkarpą „Ayamonte-Kanarai“. Tą jis padarė per 25 dienas ir sausio 18–19 dienomis pasiekė Kanarų salas.
Šio kelionės momento itin laukė ir jam ruošėsi vietos lietuviai – aktyviai rinko žmones, norinčius sutikti keliautoją atvirame vandenyne, ieškojo jachtų ir kapitonų, galinčių plukdyti į Atlanto gilumą.
„Yra smulkių technikos gedimų, bet nieko rimto ir kelionėj problemų jie nekelia. Dienomis toliau man kompaniją palaiko muzika ir podcastai. Kartais ir delfinai – vakar jau visas būrys linksmino mane. Gaila, kad ilgiau 5 minučių jie šalia neišbūna <...>. Šiuo metu jau esu pasiekęs 1000 įveiktų jūrmylių ribą. Dabar ateinančias 3000 jūrmylių bus labiau palankus vėjas ir bangos, aišku, audrų tikimybė tikrai neatkrenta“, – pasiekęs Kanarų salas tuomet pasakojo keliautojas.
Kad valtis plauktų greičiau, jam ne sykį teko ir pačiam nerti į Atlanto bangas.
„Kelių dienų eigoje gali tekti šokti į vandenį ir valyti dugną, jau sykį valiau. Nenuvalytas dugnas sulėtina vienu mazgu, o tai – apie 2 km/h. Kai skaičiuoji, kad para turi 24 valandas, tai gali prarasti labai daug valandų“, – savo iššūkiais ir kasdienybe nenutrūkstamai su savo sekėjais dalijosi jis.
Aurimo tėtis Tomas Valujavičius portalui tv3.lt pasakojo, kad būtent pati kelionės pradžia kėlė daugiausiai nerimo visai keliautojo šeimai.
„Didžiausios nerimos dienos buvo Ispanijoje, kur reikėjo jį išlydėti. Ten ir oras buvo nepalankus, nes po to pagalvoji, jeigu išplaukus jau kažkur viduryje vandenyno užeis kokios audros, bet po to kažkaip įsivažiavo vyrukas, viskas buvo gerai ir mes apsiraminome“, – sakė keliautojo tėtis.
Nepamirštama akistata su banginiu ir rekordui sutrukdę vėjai
Įveikęs trečdalį maršruto lietuvis teigė, kad labiausiai pasiilgo lietuviškų šaltibarščių.
„Kol kas pasiilgstu tik šaltibarščių ir naminio maisto – nieko kito. Dar per trumpas laikotarpis, kad pasiilgčiau žmonių. Gal po 100 dienų galvosiu kitaip“, – sakė jis.
Nepamirštamą įspūdį lietuviui paliko maždaug apie 60 kelionės dieną vandenyne įvykusi akistata su banginiu.
„Šiandien nardžiau su banginiu. Tuo viskas turbūt ir pasakyta. 9 dangus pasiektas“, – pilnas įspūdžių tuomet rašė jis.
Kaip pasokojo pats, irkluodavo po 12-14 valandų per parą, o miegodavo valties viduje. Uždarius liuką, valtis tapdavo visiškai sandari.
Publikuotose nuotraukose matėsi, kad jo batai nuo sūraus vandens būdavo aplipę druska, o kai kuriose vietose net ir stiprokai paplyšę.
Sveikata jūroje jis taip pat nesiskundė ir apie ją informuodavo savo sekėjus.
„Buvau ranką prasipjovęs, tai reikėjo vis pasibintuoti, o kadangi vandenyne sunkiai gyja žaizdos, tas truko dvi savaites. O daugiau ne, kažkokių problemų nebuvo“, – sakė jis.
Įsimintina buvo ir atkarpa per legendomis bei šiurpiais pasakojimais apipintą Bermudų trikampį. Šioje vietoje jam lūžo irklas, tačiau jis pademonstravo, kad tokia nesėkmė jo nepalauš.
„Tu laužai mano irklus?! Pabandyk perlaužti mane! Irkluojam į Majamį!“ – rašė jis.
Vienas iš lietuvio kelionės tikslų taip pat buvo pabandyti pagerinti pasaulio rekordą. Šiaurės Amerikos žemyną jam pasiekti reikėjo per 110 dienų. Kad galėtų pasiekti rekordą jis taip pat ne sykį aukojo savo miegą, bet nepalankios oro sąlygos jo plaukimą kartais paversdavo zigzagais. Taip pat kad naktį vėjas nenuneštų valties atgal, jam keletą naktų netgi teko miegoti su parašiutiniu inkaru.
„Atsirado vėjas, jau nuo užvakar, bet nelabai geras. Pradžiai buvo iš pietų, kuris pastūmė į šiaurę. Vėliau buvo iš pietvakarių, o tai stūmė į šiaurę ir atgal link Europos. Visa ši savaitė buvo nelabai dėkinga – arba be vėjo, arba su silpnu priešpriešiniu vėju. Gal kartais atrodo, kad ramus vandenynas yra gražu, bet tas ramumas tik įpareigoja tris kartus daugiau įdėti jėgų, kad išjudintum valtį ir judėtum tinkama kryptimi“, – kelionės viduryje dalinosi jis.
Paskutinės dienos – ne pagal planą
Paskutinės kelios paros A. Valujavičiui tapo tikru iššūkiu, nes jis susidūrė su Golfo srove bei netinkamais vėjais. Golfo srovė jį nunešė į šiaurę, todėl Aurimas negalėjo finišuoti tame uoste, kuriame planavo. Atvykimo data šiek tiek nusikėlė ir dėl to, kad jo nenorėjo įsileisti uostas.
„Būčiau para anksčiau atplaukęs, bet kuris uostas būtų mane priėmęs, tačiau buvo bėda, kad per daug lietuvių ant kranto norėjo mane pasitikti. Buvo skaičiuojama 300. Ir kai nori, kad toks jau skaičius žmonių pasitiktų uoste, reikia tam tikro leidimo iš miestos savivaldybės, nes tai jau yra viešas renginys. Tam reikėjo registracijos iš anksto, bet, kai viskas vyko ekspromtu, nepavyko suderinti tokio dalyko“, – sakė jis.
Iki finišo likus keliems kilometrams, Aurimas savo valtyje iškėlė didžiulę Lietuvos vėliavą.
„Tarp Bahamų ir Majamio šiuo metu esu, liko apie 70 jūrmylių. Paskutines kelias dienas buvo nelabai palankus vėjas, tai negalėjau daug miegoti, teko daugiau irkluoti. Todėl truputį išsekęs jaučiuosi, bet šiaip gerai viskas“, – TV3 žinių žurnalistei Justei Petkevičiūtei artėdamas prie kelionės tikslo telefonu pasakojo jis.
Kaip Majamyje buvo pasitiktas A. Valujavičius žiūrėkite TV3 žinių reportaže:
„Black Point Marina“ uoste jį pasitiko būrys pačių brangiausių jam žmonių. Krante jo laukė būrys draugų, šeimos nariai, artimieji bei JAV lietuviai. Tarp jų buvo ir vienas ypatingas Aurimo gerbėjas – 92 metų senjoras, kuris į JAV atvyko 1947 metais, kai buvo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos.
Pasistengė ir Amerikos lietuviai, kurie papuošė jį pergalės vainiku, vaišino duona ir šaltibarščiais, bučiavo ir mylavo.
„Mums visiems širdis drebėjo ir balsus prašaukėm. Viską prašaukėm tikrai. Bet labai buvo malonu pasitikti. Vertėjo atvažiuoti“, – kalbėjo Lietuvos didvyrį sutikę JAV lietuviai Nomeda ir Justas.
Net ir po 121 dienos vandenyne Aurimo Valujavičiaus veidą puošė didelė šypsena, o artimųjų veiduose riedėjo ašaros sulaukus mylimo sūnaus.
„Pirmą sykį gyvenime, turbūt, tokį jausmą jaučiu. Nėra žodžių“, – sakė jį pasitikęs tėtis Tomas Valujavičius.
Pats keliautojas po kelionės pripažino ir tai, kad ši kelionė buvo sunkiausia ne fiziškai, o psichologiškai. Visiškai vienas vandenyne jis praleido 120 dienų ir 14 valandų.
„Ir net nežinau, kaip tam pasiruošti. Gali perskaityti daug knygų, bet savęs neįstatysi į tokią situaciją, jog 4 mėnesių bėgyje aplink tave nebus jokio žmogaus. Aišku, vienas kitas laivas praplaukdavo, bet tik per atstumą.“
Ši kauniečio kelionė per Atlantą, atrodo, suvienijo visus lietuvius ir turi didelę reikšmę visai šaliai. Aurimo tėtis po kelionės sakė, kad tokią lietuvybę sūnui skiepijo nuo pat mažens.
„Taip, puoselėjame lietuvybę šeimoje. Tai jam „įkalta“ nuo mažumės. Ir aš, ir mama esame visiški lietuviai, taip ir vaikus auklėjame. Einame į bažnyčią, esame tikintys, viskas, kaip priklauso. Tikri lietuviai“, – TV3 žurnalistei sakė jis.
Šios neįtikėtinos istorinės kelionės akimirkos buvo įamžintos dokumentiniame filme „Irklais per Atlantą“.
Tapo herojumi ne tik Lietuvoje
Įveikęs Atlantą A. Valujavičius sulaukė ir daugybės užsienio žiniasklaidos dėmesio. Jį kalbino ir JAV televizja „Fox Weather“, kuriai lietuvis atskleidė tokios savo kelionės motyvus.
„Mėgstu sau mesti iššūkius ir stebėti, kaip galiu su tuo susidoroti psichologiškai ir fiziškai. Tam ruošiausi dvejus metus. Tokią kelionę prieš mane įveikė tik du žmonės – aš esu trečias žmogus pasaulyje, perirklavęs Atlantą nuo vieno žemyno iki kito“, – tuomet sakė jis.
Praėjus metams po kelionėms A. Valujavičius leidosi į naują žygį dviračiu po Naująją Zelandiją.
Šiomis dienomis jį užplūdo nostalgiški kelionės per Atlantą prisiminimai, o apie šį žygį jam nuolat primena ir socialiniai tinklai.
„Galvojau pasidalinsiu tokiais prisiminimais iš tų dienu, kas buvo pasiekus Majamį. Nuotraukų daug, emocijų daug, istorijų daug yra, daug yra istorijų ir nepapasakotų. Smagu yra atgal tuos metus atsiversti“, – socialiniame tinkle „Instagram“ šiandien prisiminimais dalijosi jis.
