Daugiau nei pusšimtis panevėžiečių nešini šaukštais ir tuščiais plastmasiniais indeliais kiekvienos darbo dienos popietę susirenka prie sukrypusio medinio namelio praeivių retai lankomoje Katedros aikštės dalyje. Nemokamos sriubos valgytojai pietų niekada nevėluoja. Dažnam jų du samčiai karšto viralo – vienintelis maistas per visą dieną. Drąsiausieji urzgiančius pilvus dar nuramina užkandžiais, aptiktais šiukšlių konteineriuose.
Karališki pietūs
Miesto varguolius prieš dvejus su puse metų maitinti pradėjusioje „Betliejaus“ labdaros valgykloje penktadienį eilėje išsirikiavo maždaug 50 alkstančiųjų. Šįsyk jų laukė kone karališki pietūs – valgyklos lankytojų mėgstamiausia burokėlių sriuba, pagardinta grietine, paprikomis, bulvėmis ir cukinija, kiekvienam teko po dvi riekutes duonos ir, kas retai pasitaiko, po šaltą pienišką dešrelę.
Čia pat prie stalo paskubomis išsrėbę savanorių išpilstytą sriubą žmonės vėl stojo į eilę su viltimi, kad puode likusio viralo užteks pakartoti. Mat išsinešto mažiau nei litro sriubos turės užtekti prasimaitinti visą savaitgalį, kol pirmadienį 14 val. „Betliejus“ vėl atvers duris.
Šiukšlių konteineriuose gėrybės varguoliams
Eilėje prie sriubos stoviniavusi Rūta džiaugėsi šį mėnesį praturtėsianti – gausianti socialinę pašalpą. Darbo biržos pasiūlyto siuvėjos darbo atsisakiusi moteris buvo išbraukta iš bedarbių sąrašų ir, anot jos, jau pusmetį gyvena be cento kišenėje. Ji nė nebeskaičiuoja, kiek prasiskolinusi komunalininkams už butą. Skolos tęsiasi dar nuo praėjusių metų. „Mano akys nesveikos, negaliu dirbti siuvėja. Gyvenu viena, neturiu nei vyro, nei vaikų, tėvai mirę, likau be jokių pajamų. Kartą per dieną „Betliejuje“ gaunu sriubos ir man užtenka“, – pasakojo Rūta.
Nors ir kokia ji būna alkana, bet niekada čia pat valgykloje nesisėdanti prie stalo valgyti. Davinį namo nešasi ne todėl, kad „Betliejaus“ aplinka skurstančiai moteriai būtų nejauki. „Čia visą iš karto suvalgyčiau, namie padalinu, kad užtektų dar ir vakarienei su pusryčiais, o savaitgalį išpilstau į keturias porcijas“, – iš didelio vargo taupumo išmoko Rūta.
Ji neslepia ragavusi ir duonos iš šiukšlių konteinerių. Į „Betliejų“ ateina daug tokių „sanitarų“.
„O ką daryti, kai valgyti nori? Konteineriuose galima rasti netgi labai gero maisto. Net neįsivaizduojate, ką žmonės išmeta, o ypač po švenčių.
Per Vėlines draugai Nemuno g. rado rūkytos dešros, vyniotinių, vištienos“, – pasakojo Rūta.
Anot jos, kadaise ir pati lengva ranka į šiukšlinę švysteldavo maisto likučius – kol dirbo „Autokompresorių“ gamykloje surinkėja, Rūta tvirtina vargo nemačiusi.
Vietoje teatro mintys apie duoną
Nuo „Betliejaus“ atidarymo labdaros valgyklos slenkstį minanti pensininkė Bronytė pasakoja kadaise gyvenusi irgi neskaičiuodama pinigų. „Ekrano“ gamykloje vyriausiąja kontroliere dirbusiai šeimos nesukūrusiai moteriai atlyginimo užteko, kad išmaišytų Sovietų sąjungą. „Anais laikais daug keliaudavau, sutikti užsieniečiai senukai pasakodavo, kad iš pensijos po pasaulį važinėja. Ir aš norėčiau pensijos gauti tiek, kad galėčiau dar išvažiuoti, nueiti į teatrą, koncertą. Bet galvoju tik apie duoną“, – pripažįsta Bronytė.
Varguolė tikina ir dabar kaip nors išsiverstų iš kiek didesnės nei 500 litų pensijos, jei ne patirtos sunkios traumos pasekmės. Prieš penketą metų dviračiu namo važiavusi Bronytė pateko po automobilio ratais. Iš komos prabudusiai moteriai gydytojai gero nežadėjo.
„Daktarai tiesiai šviesiai sakė, kad nėra jokios vilties gyventi be kitų pagalbos. Bet dievas padėjo ir pakilau iš patalo. Dabar tik atrodau sveika, bet blogai su galva. Kai vaistus nusiperku ir už butą susimoku, iš pensijos nė 200 litų nebelieka“, – skaičiuoja vieniša pensininkė.
Sąžiningais rinkimais netiki
Kol nebuvo „Betliejaus“, Bronytė pasakoja eidavusi per žmones – vieniems už valgį atidirbdavusi, kiti iš geros širdies lėkštę sriubos įpildavo. Pensininkė sako dabar dievo meldžianti sveikatos jau ne tik sau, bet ir labdaros valgyklos savanorėms, o labiausiai – jų vadovei Irenai Juozilaitienei. Kai nuo pensijos iki pensijos bandančiai išgyventi Bronytei pasidaro visai striuka, ši ne tik dubenėlį sriubos įpila, bet ir pinigų paskolina. Kad gyvenimas kada pagerėtų, varguolė seniai nebetiki. Todėl sako ir rinkimuose nebalsavusi.
„Neteisingi tie rinkimai ir nuo prasto žmogaus balso niekas nepriklausys. Man jau geriau nebus, tik kartais pasvajoju, kad tiems jauniems žmonėms darbo būtų. Kad pamatytumėt, kiek dabar prie konteinerių daug jaunimo“, – svarsto Bronytė.
Savanoriai ragavę vargo
Kasdieną varguolius su garuojančiu sriubos puodu „Betliejuje“ pasitinka be atlygio dirbančios savanorės. Darbo biržoje įsiregistravusi negalią turinti Jūratė prasitaria, jog ir pati gyvenanti ne ką geriau už stovinčiuosius kitoje stalo pusėje.
„Labai daug vargo esu mačiusi ir dabar mano šeimoje sunki padėtis. Kai čia atėjau, man bent morališkai palengvėjo, pamačiau, kad kažkam yra dar blogiau“, – pripažįsta Jūratė.
Penkis vaikus užauginusi ir jau dešimt proanūkių turinti 73-ejų Albina, užuot namuose ramiai mezgusi gausiai šeimynai kojines, nenustygsta vietoje. Be „Betliejaus“, senjora lanko namuose ligų įkalintus senukus.
„Jaučiuosi taip, lyg tai būtų mano darbas, nesvarbu, kad už jį pinigų negaunu. Pridedu dar vieną paukščiuką į savo gerų darbų kraitelę“, – svarsto Albina. Mirus mamai ir vyrui Kristaus karaliaus katedroje pamatytas skelbimas ateiti savanoriauti senjorai Staselei tapo išsivadavimu nuo prislėgusio netekties skausmo.
„Džiaugiuosi, kad esu užimta ir nebėra kada galvoti apie save. Dar lankau namuose 90-metį senuką ir jaučiuosi reikalinga, juk anūkai jau dideli. Gera, kad laukia, kad pažada už mane rožinį sukalbėti. Savanoriai padėkų nesitiki, bet ir mūsų lankomi senukai, ir sriubos ateinantys vargšai būna dėkingi“, – pasakojo Staselė.
Atlygis už gerumą
„Betliejaus“ valgyklą kuruojančių Šv. Juozapo globos namų programų koordinatorė Irena Juozilaitienė skaičiuoja, kad dubenėliu karštos sriubos pasisotinti ateina iki 70-ies Panevėžio varguolių. Anot jos, dar praėjusiais metais labdaros valgyklos lankytojų minia neišaugdavo daugiau nei iki pusės šimto. Jauniausiam 24-eri, vyriausiajam – apie 80. Kantriai dviejų samčių sriubos eilėje laukiančių valgytojų nereikalaujama pažymų, įrodančių jų pajamas. Tik dalijant maisto paketus prašoma bent savo parašu patvirtinti gaunamų pinigų sumą. Dažnas verčiasi be jokių pajamų ir nėra nė vieno sveiko, kurio piniginė per mėnesį pasipildytų daugiau nei 525 litais arba neįgaliojo, gaunančio daugiau nei remtina suma – 700 Lt.
„Nereikia manyti, kad labdaros prašantys žmonės yra kažkokie nenormalūs. Jų istorijos – įrodymas, kad gyvenimas ne dėl pačių kaltės kartais susiklosto taip, kad niekada nebūtum patikėjęs. Pas mus daug žmonių ateina ne dėl to, kad jie kažką darė blogo, o atvirkščiai – darė gera kitam, o savimi nesirūpino. Visą gyvenimą atidavusiais kitiems dabar mes rūpinamės“, – mano I.Juozilaitienė. Anot jos, su alkstančiaisiais eilėje mindžikuoja ne vien per gyvenimą pasroviui plaukę asocialūs asmenys. Joje ir daug pasiekusių, kadaise didelį pažinčių ratą ir gerus darbus turėjusių panevėžiečių – baigusių aukštąsias, miesto gamyklose dirbusių vadovaujamus darbus. Dabar eilėje prie labdaringos sriubos visi lygūs.
Varguolių maitintojai neramūs laukia žiemos. I.Juozilaitienė neabejoja, kad paspaudus šalčiams prie „Betliejaus“ durų nusidrieks dar ilgesnė alkstančiųjų eilė ir sriubos teks virti gerokai daugiau.
Vienintelis labdaros valgyklos tiekėjas – „Maisto bankas“. „Pavienių aukotojų atvežtų burokėlių, morkų, kopūstų, bulvių ar kitokio maisto mums užtektų tik savaitei“, – pripažįsta programų koordinatorė.
Kasdien „Betliejuje“ išpilstoma iki 40 litrų tirštos sriubos. Tarkim, skaniausia pripažintai burokėlių sriubai išvirti vienam kartui prireikia maždaug 16 kilogramų įvairių daržovių, o kruopų sriubai per kartą sunaudojama apie penkis kilogramus.
Varguoliai nusipelnė medalių
Rožių gatvėje įsikūrusių Šeimos namų labdaros valgykloje kasdien maitinasi apie 20 vaikų ir maždaug tiek pat suaugusiųjų. Tai perpus mažiau nei pernai. Valgančiųjų sumažėjo ne todėl, kad panevėžiečių gyvenimas būtų pagerėjęs. Dėl įstaigoje atliekamos rekonstrukcijos kol kas teko uždaryti valgyklą ir labiausiai vargstantieji maitinami mažoje virtuvėlėje. Šeimos namų valgykla tarp varguolių pelniusi pripažinimą dėl itin sočių pietų net iš trijų patiekalų. Praėjusį penktadienį virėjos išvirė perlinės pieniškos sriubos, pagamino guliašo su bulvių koše ir kopūstų salotomis bei gaivos. Nors Šeimos namus remia ne tik „Maisto bankas“, bet ir ne viena įmonė, labdaros organizacija laukia bet kokios ir pavienių asmenų paramos.
„Vargstančiuosius remiame tik iš surinktų aukų. Kai žmonės gaus sąskaitas už šildymą, o dar ir šalčiai paspaus, mus užplūs minios alkstančiųjų. Nežinau, kokiais rodikliais remiasi valdžia, kai kalba, kad Lietuvoje krizė suvaldyta ir gyvenimas jau gerėja. Pagal išdalinamų maisto paketų kiekį matome, kad skurstančiųjų tik daugėja“, – tvirtina M.Zabulionienė.
Per ilgametę darbo patirtį vadovė pamena vienintelį atvejį, kai labdara naudojosi nemenkas pajamas gaunantis panevėžietis. Utėlėmis aptekęs ir visiems gailestį kėlęs vienišas senukas, pasirodo, per mėnesį gaudavęs 1000 litų.
„Į labdaros valgyklas paprastai eina tie, kam tikrai blogai. Vienas mūsų lankytojas sako, kad tokiems kaip jis reikia medalius kabinti už sugebėjimą per mėnesį išgyventi iš 300 litų“, – pasakojo M.Zabulionienė.
Faktai
Daugiau nei 350 tūkst. Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių dažnai ar kartais neturėdavo galimybės pakankamai pavalgyti.
Visuomenės nuomonės apklausų atlikėjų asociacijos 57-iose pasaulio valstybėse atliktos apklausos duomenimis, 2 proc. Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių dažnai neturėdavę pakankamai pavalgyti, 10 proc. tvirtino kartais susiduriantys su tokia situacija, 11 proc. teigė retai, bet irgi yra turėję situacijų, kai nebūdavo pakankamai maisto, o 76 proc. tvirtina per pastaruosius metus niekada nebadavę.
Lietuvos bado nebuvimo indeksas šiek tiek aukštesnis nei pasaulio vidurkis (atitinkamai 89 proc. ir 88 proc.), tačiau iš 57-ių valstybių Lietuva nepatenka tarp 14-os šalių, turinčių aukščiausią bado nebuvimo indeksą – 95 proc.
