Eksperimentai patvirtino – išsiversti be Kinijoje pagamintų prekių vis sunkiau, o kartais išvis neįmanoma.
Kai Sara Bongiorni nusprendė atsisakyti bet kokių Kinijoje pagamintų prekių, ji pradėjo tyrinėti kalėdines dovanėles, pasakoja Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“. Vienoje krūvelėje buvo kinų gamybos daiktai, kitoje – dovanos, neturėjusios nieko bendra su Kinija. 25 pavadinimai prieš 14, suskaičiavo Sara. DVD grotuvas taip pat buvo pažymėtas užrašu „Made in China“, kaip ir dukrelei Sofijai skirta lėlė.
Intensyvios paieškos
Viską suskaičiavusi ji patyrė šoką – tokio rezultato Sara nesitikėjo. Ekonomikos temomis rašanti žurnalistė, suprantama, žinojo, kad Amerikos bendrovės noriai perkėlinėja savo gamybą į Aziją (taip mažindamos darbo vietų skaičių savo šalyje); jai taip nebuvo naujiena, kad Kinijos eksporto kvotos didėja jau kelerius metus iš eilės. Tačiau ji tikrai nemanė, kad šią tendenciją taip akivaizdžiai patvirtins jos pačios patirtis. Todėl žurnalistė pasiryžo imtis eksperimento: ji nusprendė, kad jos šeima vienerius metus bandys apsieiti be Kinijoje pagamintų prekių, rašo „Frankfurter Rundschau“.
Jos eksperimentas prasidėjo 2005 m. sausio 1 dieną. Sara apie jį papasakojo knygoje „Vieneri metai be „Made in China“. Amerikietė žurnalistė norėjo sužinoti, ar įmanoma išgyventi nesinaudojant Kinijos pramonės pasiekimais. Taip pat – ar platus siūlomos produkcijos asortimentas ir ar gali jos šeima leisti sau atsisakyti pigių kiniškų prekių? Ji, žinoma, buvo girdėjusi apie panašias akcijas, nes Kinijoje gaminamos prekės neatitinka saugumo ir sveikatos standartų.
Eksperimento metu ji laikėsi šių taisyklių: visi Kinijoje pagaminti daiktai, kurie jau buvo jos namuose, ir toliau galėjo būti naudojami pagal paskirtį. Buvo draudžiama įsigyti tik naujų Kinijoje pagamintų prekių. Netrukus ponia Bongiorni pastebėjo, kad jai vis sunkiau apsipirkinėti. Jokioje kitoje pasaulio šalyje nebuvo gaminama tiek daug televizorių, DVD grotuvų, mobiliųjų telefonų, avalynės, drabužių, lempučių ar sporto prekių. Pramoninės gamybos apimtys JAV mažėja, gaminiai Amerikoje paprastai tik kuriami. Todėl tūkstančiai kinų darbininkų vadinamojoje „iPod City“ gamykloje bendrovei „Apple“ surinkinėja populiarius muzikos grotuvus. Amerikiečių drabužių dizaineris Ralphas Laurenas savo madingąsias kolekcijas iš dalies siuva kinų rankomis. Beveik 100 proc. JAV parduodamų lėlių ir pliušinių žaislų atvežama iš Kinijos, taip pat ir 95 proc. visų kompiuterinių žaidimų bei šventinių papuošalų.
Daugybę valandų Bongiorni šeimos nariai sugaišo ieškodami parduotuvių, kuriose galėtų nupirkti vaikams ne Kinijoje pagamintų žaisliukų. Dažnai jos sūnus Wesas, kuriam tada buvo ketveri, negalėdavo suprasti, kodėl jis negali turėti žaislų, su kuriais žaisdavo kiti vaikai. „Kai kuriems pardavėjams atrodė, kad mes pamišę“, - prisimena žurnalistė. Užuot žiūrėję į kainą jie pirmiausia dėmesį kreipė į gamintojo šalį. Tokiems buitiniams daiktams, kaip varžtai ir baterijos, rasti alternatyvą buvo neįmanoma. Ir tik po daug dienų trukusių paieškų ji ir jos vyras Kevinas aptiko meksikietiškų prekių parduotuvę. Sykį jos vyrui pavyko nepastebimai parsinešti į namus „uždraustą“ teptuką, nes jam jau buvo pakyrėjusios visos tos paieškos. Kitus pirkinius Bongiorni šeimai teko atidėti iki 2006-ųjų sausio. Sarai būtinai reikėjo naujo kompiuterio, tačiau nusipirkti jį be Kinijoje pagamintų dalių buvo neįmanoma.
Išimtis – skaičiuotuvas
O kiek eksperimentuotojams atsiėjo kiniškų prekių alternatyvos? Sūnui skirti sportinukai buvo brangūs, pasakoja knygos autorė. Ji pasirinko Italijos gamintoją. Tačiau iš esmės šeimos metų biudžetas baigiantis eksperimentui nebuvo deficitinis. Bongiorni tai aiškina tuo, kad jie išleisdavo mažiau pinigų visokiems nereikalingiems daiktams ir pirkdavo tik tai, kas iš tiesų buvo būtina. Ir vis dėlto Sara Bongiorni apsidžiaugė, kai eksperimentas baigėsi. Pasak jos, jis pareikalavo iš jų šeimos labai daug jėgų, rašo „Frankfurter Rundschau“.
Šių metų pradžioje viena Dormageno mieste Vokietijoje gyvenanti šeima pabandė pakartoti Bongiorni eksperimentą. Kaspersų šeima jo ėmėsi TV kanalo WDR laidos „Rinka“ kūrėjų prašymu. Šį kartą buvo apsiribota tik vienu mėnesiu, tačiau eksperimento taisyklės buvo griežtesnės. Kaspersams buvo draudžiama naudotis jau įsigytais Kinijoje pagamintais daiktais. Taigi, laidinį telefoną teko išjungti, o vietoj jo naudotis senu modeliu su baterijomis. Radijo imtuvas virtuvėje buvo pakeistas rūsyje dūlėjusiu priešistoriniu aparatu su sukinėjama bangų skale.
Nepavyko pakeisti tik vieno daikto – sūnaus Maximiliano skaičiuotuvo, teigia dienraštis. Priešingu atveju 16-metis moksleivis nebūtų galėjęs lankyti matematikos pamokų. Iš visko sprendžiant skaičiuotuvai dabar gaminami tik Kinijoje: tokia išvada buvo padaryta po daugybės žygių į elektronikos prekių parduotuves. „Mus iš tiesų pritrenkė faktas, koks skurdus yra pasirinkimas nepaisant visos prekių gausos“, - sakė Marita Kaspers. Jei Kaspersams vis dėlto būtų pavykę rasti alternatyvą, ji neabejotinai būtų buvusi brangesnė, pastebi dienraštis.
Tačiau net ir tuo atveju, kai prekės kilmės šalimi nurodoma Vokietija, tas daiktas ne visada būna pagamintas vien tik joje, aiškina šios šalies Federalinės vartotojų teisių gynimo sąjungos atstovas Christianas Fronczakas. Jei iš Kinijos importuota prekė toliau būna papildomai apdirbama Vokietijoje, ant pakuotės jos kilmės šalimi nurodoma Vokietija. „Nėra privaloma nurodyti ant pakuotės kitas prekės kilmės šalis, o kadangi prekės neturi užsienio paso, daugelis dalykų taip ir lieka paslaptimi“, - sako jis. Tačiau, pasak dienraščio, dėl globalizacijos dar aktualesnė tampa standartų nustatymo ir jų vykdymo kontrolės problema. „Vartotojas turi pagrįstą teisę sužinoti ir „nutylėtas“ prekės savybes“, - tvirtina Ch. Fronczakas.
