Atsibudau. Nebegaliu daugiau miegoti. Sėdžiu svetainėje. Manyje siaučia sielvartas, pyktis ir džiaugsmas – viskas ir nieko kartu. Dieve, per daug emocijų, per daug minčių. Visąlaik bijau. Krūpteliu nuo menkiausio garso. Aprašysiu, kas nutiko Utojos saloje. Ką mačiau, ką jaučiau ir ką dariau. Daugumą vardų, gerbdamas savo draugus, pakeisiu.
Po Osle nuvilnijusių sprogimų, turėjome skubų susirinkimą pagrindiniame salos pastate. Po jo sekė narių iš Egersūno ir Oslo susitikimas. Todėl pastariesiems pasibaigus, aplink pagrindinį pastatą šurmuliavo daugybė žmonių. Mes raminome vieni kitus, kad saloje esame saugūs ir nei vienas nenutuokėme, koks pragaras netrukus užvirs.
Netrukus kilo panika. Išgirdau šūvius ir pamačiau bešaudantį policininką. Visi iki vieno pradėjo bėgti. Pirmoji į galvą šovusi mintis buvo: „Kodėl į mus šaudo policija? Kaip tai suprasti?“ Netrukus įbėgau į nedidelį kambarėlį. Mačiau lekiančius ir rėkiančius žmones. Buvau be galo išsigandęs. Sugebėjau nusigauti iki vieno iš pastato gale esančių kambarių. Jame buvau ne vienas – mūsų buvo daug. Visi kartu gulėjome ant grindų. Išgirdome keletą šūvių. Baimė smelkėsi iki panagių ir neiškentęs pravirkau. Nieko negalėjau suprasti. Pažvelgęs pro langą išvydau savo geriausią draugą, ir ėmiau svarstyti, gal galėčiau kaip nors nusigauti laukan ir jį atsivesti. Jo akyse mačiau begalinę baimę, tačiau nesugebėjau pajudėti.
Ant kambario grindų gulėjome keletą minučių. Susitarėme, kad nieko neleisime į vidų, nes tai gali būti ir žudikas. Netrukus išgirdome dar keletą šūvių, tad nutarėme iššokti per langą. Mus užvaldė panika. Visi, buvę kambaryje, nuskubėjo lango link ir bandė iššokti. Aš buvau pats paskutinis. Tuo metu galvojau: „Esu paskutinis, kuris iššoks per langą. Tačiau esu tikras, kad viskas per stebuklą dar gali būti gerai, ypač – kai žinau, kad kiti yra saugūs“. Visų pirma per langą išmečiau krepšį, ir bandžiau išsiropšti, laikydamasis už sienos, bet, neradęs kur įsitverti, nukritau ant žemės – visas mano svoris kliuvo kairiajai kūno pusei. Atsistoti padėjo kitas berniukas. Visi drauge nubėgome miško link. Dairiausi aplinkui, akimis ieškodamas žudiko. Ar jis čia? Ar jis mus mato?
Mačiau mergaitę, susilaužiusią kulkšnį. Keli žmonės buvo susižeidę. Bandžiau kaip galėdamas jiems padėti, o tuomet patraukiau prie vandens. Prisispaudęs prie plytų sienos, tikėjausi, kad ji mane apsaugos. Mūsų buvo daugybė. Aš be perstojo meldžiausi ir vyliausi, kad Dievas mane pamatys. Paskambinau mamai ir pasakiau, kad aplinkui nėra saugu ir keliskart pakartojau, kaip ją myliu. Jos balse girdėjau baimę, ji verkė. Buvo labai sunku tai pakelti. Nusiunčiau žinutę tėčiui – jam taip pat pasakiau, kaip labai jį myliu. Taip pat parašiau ir žmogui, su kuriuo esu labai, labai laimingas. Išsiunčiau žinutę ir geriausiajam draugui, tačiau jis neatrašė. Netrukus išgirdome šūvių pliūpsnį. Visi susiglaudėme ir stengėmės vienas kitą sušildyti. Galvoje siautė galybė minčių. Buvau be galo išsigandęs. Netrukus man paskambino tėtis. Verkdamas pakartojau, kad myliu jį. Jis sakė, kad su broliu atvažiuos manęs pasitikti, kai tik sugrįšiu iš salos, arba jie patys atplauks čia. Mane tąsė daugybė emocijų, galvoje ūžė spiečius atsiminimų. Tėčiui pasakiau viską, ką tik galėjau. Kiti žmonės, taip pat skambinę artimiesiems, netrukus padėjo ragelius ir ėmė rašyti žinutes, bijodami, kad žudikas išgirs klegesį. Mąsčiau apie seserį, išvykusią į užsienį. Kaip man reikės jai papasakoti, kas čia dėjosi? Parašiau į „Facebook“ bei „Twitter“, kad esu gyvas ir „saugus“. Taip pat – kad laukiu atvykstant policijos. Aplink buvę žmonės pradėjo šokti į vandenį ir plaukti. Tuo tarpu aš tiesiog gulėjau ant žemės. Nusprendžiau, kad pasirodžius žudikui, apsimesiu negyvu. Neketinau bėgti ir plaukti. Tačiau negaliu žodžiais apibūdinti tos begalinės baimės, kuri buvo užvaldžiusi visas mintis bei pojūčius.
Po kiek laiko pasirodė žmogus. „Aš iš policijos“, – pasakė jis. Nejudėjau. Tuo tarpu keli žmonės riktelėjo, kad jis tai įrodytų. Tiksliai neatsimenu, ką pastarasis atsakė, tačiau išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti. Kai baigėsi kulkos, užsitaisė šautuvą iš naujo. Girdėjau kulkas, skriejančias aplinkui – žudikas šaudė greta manęs buvusius žmones. Gulėjau nejudėdamas ir galvojau: „Viskas baigta. Jis čia. Jis atims man gyvybę. Aš mirštu.“ Oras aidėjo nuo žmonių riksmų ir aimanų. Kai kurie jų bėgo link vandens ir šoko į jį. Aš vis dar gulėjau, rankoje laikydamas mobilųjį. Gulėjau ant merginos kojų, o kitas žmogus tysojo ant manųjų. Gavau kelias žinutes, bet nereagavau. Telefonas skambėjo kelis kartus, bet nepajudinau nė raumenėlio. Apsimesdamas negyvu pragulėjau mažiausiai valandą. Aplinkui buvo be galo tylu. Labai po lėto pasukau galvą, norėdamas apsidairyti, kas yra aplinkui. Atrodė, kad dar yra gyvųjų, tačiau mačiau telkšančias kraujo balas ir sužeistųjų akyse tvyrančią baimę. Nusprendžiau atsistoti. Pasirodo, mergaitė, ant kurios kojų gulėjau, buvo negyva. Negyvas buvo ir ant manęs gulėjęs žmogus. Ko gero, turėjau angelą sargą.
Nežinojau, ar nusikaltėlis sugrįš. Nuskubėjau prie vandens. Nusiėmiau megztinį. Pamaniau, kad plaukti man bus sunku. Ėmiau svarstyti, ar pasiimti su savimi mobilųjį, ar palikti saloje, bet įsidėjau jį į galinę kelnių kišenę ir šokau į vandenį. Pamačiau keletą kitų žmonių, tačiau jie buvo smarkiai pasistūmėję pirmyn. Tolumoje išvydau kažką panašaus į pripučiamą gelbėjimosi valtį. Joje sėdintieji padėjo įlipti tiems, kurie pludūriavo vandenyje. Aš visomis išgalėmis įriausi to pripučiamo daikto link. Šaukiausi pagalbos ir verkdamas plaukiau pirmyn. Buvo labai šalta. Ėmiau galvoti, kad nebeištversiu ir nuskęsiu, nes dariausi vis sunkesnis ir sunkesnis, o mano rankas po truputį apleido jėgos. Nusprendžiau apsiversti ir plaukti ant nugaros, kad nors šiek tiek pailsinčiau rankas. Tačiau taip apsivertęs pradėjau skęsti. Grįžęs į pradinę padėtį pastebėjau, kad pripučiama valtis ėmė tolti. Pradėjau rėkti, maldaudamas, kad manęs palauktų. Kol galų gale ji priartėjo, nuplaukiau mažiausiai dar kelis šimus metrų. Vandenyje sutikau keletą žmonių, su kuriais šnektelėjom apie tai, ar nesame sužeisti ir iš kur esame kilę. Netrukus atplaukė dar daugiau valčių, tačiau jų įgula visų pirma traukė ilgiau vandenyje buvusius žmones. Galų gale prie mūsų, besišaukiančiųjų pagalbos, priplaukė vyras su valtimi. Jis mums nusviedė keletą gelbėjimosi liemenių ir vieną jų pačiupau. Įsikabinome į pripučiamą valtį ir kurį laiką taip plūduriavome. Galų gale vyras mus įkėlė į vidų ir patraukė kranto link. Maža jo valtelė netrukus ėmė leisti vandenį. Darėmė viską, kad tik šį išsemtume. Buvau pervargęs. Galų gale atplaukėme į krantą. Mums davė antklodžių. Ašaros užspaudė akis, todėl nenumaldomai verkiau. Nepažįstama moteris mane apkabino. Netrukus vienas žmogus paskolino man telefoną. Paskambinau tėčiui, ir pasakiau: “Aš gyvas. Man pavyko. Dabar esu saugus„. Tačiau, padėjęs ragelį, negalėjau sustabdyti ašarų. Šiek tiek pasivaikščiojome. Visiškai nepažįstami žmonės įsisodino mus į automobilius ir pavežėjo iki “Sundvollen“ viešbučio. Tekinas įlėkiau į vidų, ieškodamas savo geriausio draugo. Neilgau trukus išvydau kitą draugą. Balsu verkdamas pripuoliau ir iš visų jėgų apsikabinome.
Vaikštinėjau aplinkui, dairydamasis draugų. Rodės, kad širdis iššoks iš krūtinės. Kalbėjausi su policija ir peržiūrėjau visus sąrašus, beieškodamas savo geriausio draugo. Neturėjau menkiausio supratimo, ar mano draugas išgyveno. Niekur negalėjau rasti jo vardo. Buvau labai išsigandęs. Man davė antklodę. Nusiėmiau savo šlapias kojines. Tik dabar susivokiau esąs pusnuogis. Kažkas man davė švarką. Vėlei susisiekiau su tėvais. Mano brolis su tėčiu buvo pakeliui, ketindami mane parsivežti namo. Išgėriau šiek tiek kakavos. Mąsčiau ir šniurkščiojau. Sutikau daugybę draugų, su visais smarkiai apsikabinome. Pasiskolinau kompiuterį. Padariau naujus įrašus socialiniuose tinkluose, pranešdamas, kad esu saugus. Kol manęs pasiimti atvažiavo šeima, viešbutyje praleidau keletą valandų. Visą tą laiką ieškojau pažįstamų veidų. Pasikalbėjau su kunigu ir papasakojau jam viską, ką regėjau. Vyras iš Raudonojo kryžiaus man susiuvo žaizdas. Didesnę laiko dalį praleidau su draugais. Visi kalbėjomės apie tai, kas buvo ir kaip mums pavyko išsigelbėti. Paklausiau kelių iš jų, ar jiems neteko matyti mano geriausio draugo. Nei vienas jų jo nematė. Labai dėl jo bijojau ir pradėjau galvoti, kad tai mano kaltė, jog mums nepavyko būti drauge. Keliese sėdėjome viename viešbučio kambarių ir žiūrėjome žinias per televiziją. Išgyvenau pyktį ir nuoskaudą, negalėjau tverti vietoje nuo emocijų daugybės. Netrukus sulaukiau skambučio iš tėčio – jis pranešė, kad atvažiavo. Lėkte nulėkiau jų link. Apkabinau juos abu, ir brolį, ir tėtį, ir labai ilgai nepaleidau. Garsiai verkiau, brolis taip pat šniurkščiojo. Pakėliau akis ir išvydau netoliese stovintį vaikiną, kuris atrodė visai kaip mano geriausias draugas. Pašaukiau jį vardu, ir jis atsisuko. Tai iš tiesų buvo jis..! Pripuolėme vienas prie kito ir negalėjome paleisti iš glėbio. Ašaroms riedant skruostais pasakojomės, kokiu būdu likome gyvi. Po kurio laiko pasukome namų link, į automobilį pasiėmę vieną nepažįstamą žmogų. Draugas taip pat buvo su manimi. Keli iš mano pažįstamų laukė manęs namuose – jie visi neketino išeiti, kol neįsitikino, kad man viskas gerai. Šiek tiek pasikalbėjome. Mamai ir kitiems detaliai papasakojau, kas nutiko. Paskambinau geriausiai draugei. Ji pasakė: „Nežinojau, ar kada dar išgirsiu tavo balsą“. Po to, galų gale, priguliau pailsėti. Tačiau mama neleido man miegoti vienam, todėl užmigome kartu.
Nuo to, kai visa tai nutiko, prabėgo keletas dienų. Vis dar esu šoke, nesuprasdamas, kaip tai galėjo įvykti. Mačiau kelių savo draugų lavonus. Keli iš jų – vis dar nerasti. Džiaugiuosi, kad mokėjau plaukti. Džiaugiuosi, kad esu gyvas. Galvoju apie visus savo gimines ir visus, kurių netekau saloje vykusiame pragare. Graži vasara Norvegijoje man pavirto baisiausiu košmaru.
