Apimta šoko ir nevilties, tačiau žinodama, kad turi ilgai vykti iki šeimos, ji pajuto keistą jėgą, kuri padėjo saugiai pasiekti namus, rašo mirror.co.uk. Netikinti moteris mano, kad jos velionis brolis taip galėjo ją palaikyti iš anapus.
2022 metų rugsėjį Amanda sužinojo apie brolio netektį. Ji prisimena: „Kai mano vyras Simeonas paskambino ir pasakė, kad Simonas patyrė širdies smūgį, buvau labai sutrikusi. Galvojau, kad jis suklydo ir turėjo omenyje mano tėtį, nes jam prieš metus buvo atlikta širdies operacija.“
Amanda priduria: „Simonas visada buvo toks aktyvus ir sveikas. Mes visada sakydavome, kad jis – nepalenkiamas. Jis mėgo aktyvų gyvenimą, nerūkė ir visada eidavo pasivaikščioti ar į žygius. Jam buvo vos 50.“
Amanda sako, kad suprato apie brolio mirtį, kai paklausė vyro, į kurią ligoninę jį veža, ir jis atsakė, jog Simonas yra „geriausiose rankose“.
Amanda sako supratusi, kad brolis mirė, kai vyras vietoje ligoninės pavadinimo pasakė: „Jis geriausiose rankose. Tada aš jau žinojau, kad Simonas mirė, nes jei būtų kitaip, vyras būtų pasakęs, kur man važiuoti.
Greitoji atvyko per kelias minutes ir paramedikai padarė viską, ką galėjo. Net širdies chirurgas ir kardiologas buvo kartu – jie atvyko po to, kai išgirdo naujienas. Jei būtų buvę bent menkiausia galimybė jį išgelbėti, jie tai būtų padarę.“
Negalėjo patikėti, kas įvyko
Sukrėsta naujienų, Amanda galvojo tik apie tai, kaip kuo greičiau nuvykti pas šeimą. „Jaučiausi taip, lyg pasaulis sulėtėjo. Mano kojos jautėsi lyg ne mano pačios. Esu vyriausia sesuo, žinojau, kad mano mamai, tėčiui ir Simono dukrai Amelijai manęs labai reikės.“
Tačiau Amanda tuo metu buvo Ilfracomb‘e, Šiaurės Devone, ir turėjo įveikti daugiau nei 100 mylių iki Bristol‘io. „Įsėdau į automobilį ir pagalvojau, ar aš išvis sugebėsiu tai padaryti? Buvau sukrėsta, tačiau žinojau, kad privalau nuvykti pas šeimą. Buvo taip tamsu ir niūru. Orai buvo tikrai prasti.“
Tada Amanda pamatė keistą oranžinę šviesą danguje, matomą per viršutinį priekinio stiklo kampą. „Tai buvo tarsi kibirkštis, tarsi fejerverkas. Aš net nesusimąsčiau. Tiesiog pagalvojau: gerai. Žiūrėdama į tą šviesą, pajutau stiprybę. Ji mane ramino. Nors drebėjau, kiekvieną kartą, kai atrodė, kad nebegaliu to tęsti, pažvelgdavau į šviesą, ir ji mane paguosdavo.“
Tačiau tai buvo tik pradžia keistos Amandos kelionės. „Ta šviesa mane lydėjo, kol važiuodavau. Ir aš kalbėjau su Simonu. Sakiau jam, kad pasirūpinsiu jo dukra, kad pasirūpinsiu mūsų tėvais ir kad viskas mums bus gerai.“
Ji pridūrė: „Turėjau momentų, kai beveik pajusdavau euforiją, prisimindama juokingas ir malonias akimirkas. Tai buvo tiesiog keista. Šviesa nė nejudėjo ir netemdavo. Kai atrodydavo, kad nebegaliu, ta šviesa sustiprėdavo. Ji atrodė tarsi kažkas daugiau.“
Po beveik pusantros valandos kelionės Amanda rado vienintelį kelią link greitkelio uždarytą – automobilis buvo nuvažiavęs nuo skardžio. „Policija užtvėrė kelią ir nukreipinėjo žmones atgal. Tada aš palūžau. Aš nesu dar verkusi iki tol, bet tuo momentu ėmiau raudoti. Prašiau policininko leisti pravažiuoti, bet jis atsisakė. Tada atėjo kitas vyras – jis dėvėjo šalmą.
Jis atėjo prie manęs, pakėlė savo šalmą ir pasakė: „Padaryk tai dėl Džošo, eik ramiai...“ Tai buvo taip keista. Mano sūnaus vardas Džošas. Kaip jis galėjo žinoti, kad man reikėjo išgirsti tuos žodžius? Tai mane sustabdė. Tarsi kažkas būtų specialiai tą pasakęs.“
Po to oranžinė šviesa, anot Amandos, vėl ryškiau nušvito. „Ji švytėjo ryškiau, ir aš vėl pradėjau važiuoti.“ Kai Amanda galiausiai pasiekė savo šeimos namus, ji sustojo važiuodama į kiemą. „Pažiūrėjau į tą šviesą, ir ji pritemo. Ji dingo. Aš jaučiausi taip, lyg kažkas mane atvedė namo saugiai. Aš negaliu to paaiškinti. Aš dažnai apie tai galvoju.“
Brolio žodžiai pribloškė
Po kelių dienų, kai Amanda jau buvo priblokšta gedulo ir administracinių reikalų, kuriuos tenka spręsti netekus artimojo, ji beveik užmiršo keistą kelionę. Tačiau vėliau apie tai prabilo su savo broliu Paulu.
„Kai papasakojau Pauliaus apie oranžinę šviesą, jis atskleidė, kad ir jis tą dieną turėjo panašią patirtį. Paulius tuo metu taip pat vairavo ir jautėsi, jog kažkas jį lydi. Jis sakė, kad jautė Simoną šalia. Tarsi kažkas būtų buvęs su juo, užtikrindamas, kad jis pasieks tikslą.“
Amanda toliau dalijosi mintimis apie šią patirtį: „Manau, kai gedime, ieškome atsitiktinumų ar ženklų, kurie mus guostų. Pamatę baltą plunksną, iškart manome, kad tai ženklas iš aukščiau. Bet negaliu paaiškinti tos mažos oranžinės šviesos tą dieną. Ji buvo su manimi visą kelią ir dingo tik tada, kai buvau saugi. Tai mane guodžia ir suteikia ramybę.“
Amanda taip pat pripažino, kad ši patirtis pakeitė jos požiūrį į mirtį: „Mes visi tik energija galiausiai. Jei egzistuoja tam tikras langas, pro kurį Simonas tą dieną pažvelgė ir padėjo man, kas žino? Dabar aš mažiau bijau mirties. Manau, kad Simonas turėjo nuostabų gyvenimą. Penkiasdešimt puikių metų. Jis turėjo nuostabią šeimą, draugus, mylėjo gyvenimą.Vieninteliai, kurie dabar kenčia po jo netekties, esame mes. Jam viskas gerai.“
Amanda, būdama bestselerių autorė, nusprendė įprasminti savo gedulą kūryboje. Ji parašė naują romaną „Plaukimas į Lundį“ (angl. Swimming to Lundy). „Šis romanas yra apie tai, kad niekada nevėlu sekti savo svajonėmis ir atrasti kelią į laimę po tragedijos.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
