Nors kai kuriems per kūną galėtų perbėgti šiurpas išgirdus apie Dano veiklą – gyvūnų kaukolių graviravimą – vyras atskleidė, kad jį žavi galimybė kažkam, kas buvo pasmerkta sunykimui ar utilizavimui, suteikti antrą gyvenimą.
Pasak jo, meninių vizijų pildymas, gebėjimas pasimėgauti procesu, o galiausiai pasidžiaugti rezultatu – jį pirmyn varantys aspektai, leidžiantys sėkmingai vystyti pamiltą veiklą.
Pirmasis dirbinys
„Ši veikla nukrito tarsi iš dangaus“, – apie pradžią pradėjo pasakoti pašnekovas. Jis kalbėjo, jog potraukį kaukolėms turėjo dar vaikystėje, mat jos buvo jam tapę mistikos ir magijos simboliu.
Visgi, sąmoningai apie tai, kad kada nors graviruos kaukoles, Danas nemąstė. Jis pasakojo, kad vieną dieną atsitiktinai surado didelę galvijo kaukolę miške ir norėjo išvalytu radiniu papuošti namus.
„Galvojau ją pasikabinti kaip dekoraciją lauke ar garaže. Visgi, kurį laiką kaukolė tiesiog gulėjo ir laukė savo laiko“, – sakė jis.
Neilgai trukus Danas pradėjo naršyti internete ir ieškoti, kaip tinkamai pasirūpinti kaukole. Vyras pasakojo, jog norėjo tai padaryti taip, kad rezultate kaukolė būtų atrodžiusi estetiškai.
Visgi, begaliniame interneto sraute Danas pamatė šį tą įdomiau – jo akis užkliudė graviruotų kaukolių nuotraukos.
„Nusprendžiau kaukolę išsigraviruoti sau. Su šiais pasibandymais kaukolių vis daugėjo, jų nuotraukos papuolė į socialinius tinklus ir sulaukė klausimų bei susidomėjimo“, – pradžia dalijosi Danas.
Jis pasakojo, kad pastebėjo, jog kaukolių graviravimas jam teikia didelį malonumą. Taip laikui bėgant kilo mintis šią veiklą paversti kryptinga.
„Prie graviravimo anksčiau prisilietęs nebuvau, netgi graverio rankose nebuvau laikęs. Tad viskas susiklostė natūraliai, atrodė, kad daug metų būčiau tuo užsiėmęs“, – sakė pašnekovas.
Pats kaukolių nerenka
Turbūt ne vienam būtų įdomu sužinoti, kaip Danas gauna žaliavas savo dirbiniams. Vyras pasakojo, kad kai tik pradėjo užsiimti šia veikla, jis manė, kad kaukolių miškuose ieškos pats.
„Žmonių, kurie gali turėti kaukolių, jų prašyti man buvo labai nepatogu“, – prisipažino jis.
Visgi, ilgainiui vyras suprato, kad be to neišsivers. Ieškoti žaliavų miške – ilgas ir varginantis darbas, kuris ne visuomet rezultatyvus.
Tad po kurio laiko vyras pradėjo kalbėtis su žmonėmis, kurie galėtų turėti šios „žaliavos“. Jis susisiekė su skirtingais ūkininkais ir medžiotojais.
„Kai pradėjau su jais kalbėtis, viskas tarsi susiklostė savaime. Atsirado žmonių, kurie užvedė ant kelio, pasakė, su kuo ir kaip reikėtų kalbėtis, ko klausti“, – džiaugėsi Danas.
Paklaustas apie tai, kaip šie žmonės žiūrėjo į jo veiklą, pašnekovas atskleidė, jog dauguma iš jų suprato jo tikslą.
Anot jo, galimybė atliekai, kuri yra pasmerkta sunaikinimui, suteikti antrą gyvenimą sužavėjo ne vieną ūkininką ir medžiotoją. Tai, kas vienam yra atlieka, kitam gali būti tikras lobis.
„Jie tikrai labai mielai perleido kaukoles į mano rankas“, – sakė jis.
Lietuviai – reiklūs klientai
Prakalbus apie tai, kiek laiko užtrunka vienos kaukolės apdirbimas ir graviravimas, Danas pasakojo, jog skirtingai.
Pasak jo, viskas priklauso nuo kaukolės dydžio, tad laikas iš tiesų gali varijuoti. „Kartais procesas trunka 8 gryno darbo valandas, o kartais gali trukti ir 60 valandų“, – sakė jis.
Anot jo, visos kaukolės yra skirtingos. Su vienomis iš jų dirbti yra lengviau, o su kitomis sunkiau. Danas atskleidė, kad nors daugumai gali atrodyti, kad jauno gyvūno kaukolė yra tvirta – jie klysta:
„Nors jos ir atrodo tvirtos, bet dirbti nėra patogu. Jų kaulas neturi tiek gylio, tad sunkiau perteikti ekspresiją“, – paaiškino kūrėjas, pridėdamas, kad su didesnėmis ir brandesnėmis kaukolėmis dirbti yra lengviau.
Taip pat, pasak jo, neretai darbo trukmę lemia klientų poreikiai. Jis prisipažino, kad tautiečiai dažniausiai būna labiausiai priekabūs detalėms.
„Sudėtingiausi užsakymai būna iš mūsų sesių ir brolių lietuvių, jie visą laiką būna reiklūs detalėms. Tad kartais sudėtingumas kinta nepriklausomai nuo to, kokio tai gyvūno kaukolė.
Tuo tarpu vakariečiai kur kas lengviau priima rezultatą. Nors, tiesa, užsieniečių irgi pasitaiko reiklių, bet jų būna nedaug“, – sakė jis.
Kaina gali būti keturženklė
Paklaustas apie tai, kiek gali kainuoti jo dirbiniai, Danas atviras – lubos meninių dirbinių kainos įvertinimui nėra nustatytos.
Jo teigimu, įprastai kaina prasideda nuo 150 eurų ir „tik dangus yra limitas“. Dėl to vyras papasakojo apie savo brangiausiai parduotą dirbinį.
„Brangiausią kaukolę esu pardavęs už keturženklę sumą – 1 300 eurų. Tai buvo vienas iš didžiųjų darbų, prie kurio užtrukau keliasdešimt valandų“, – pasakojo jis.
Nors daugelis Dano klientų yra susižavėję jo dirbiniais, vyras papasakojo, jog kartais pasidalija jų nuotraukomis plačiau internete.
Abejingų šie dirbiniai nepalieka. Pašnekovas atskleidė, kad sulaukia daug palaikymo dėl savo veiklos, bet kartais susiduria ir užsiėmimo nesuprantančiais žmonėmis:
„Visai neseniai pabandžiau patikrinti žmones. Kelių savo kūrinių nuotraukas įkėliau į bendro pobūdžio „Facebook“ grupę. Pagalvojau, kad surizikuosiu, nes ten yra apie 60 tūkstančių narių. Tai vienas iš kelių šimtų reagavusių parašė, kad aš neturiu moralės ir nesuprato, ką aš čia darau.
Visi kiti supranta ir suvokia, kas yra sudėta į darbus. Kai kurie rašė, kad iš esmės buvo pakeistas jų požiūris į kaukoles, nes negraviruotos ir nedekoruotos kaukolės yra bjaurios ir atgrasios, o mano kūriniai iš esmės keičia perspektyvą.
Tad nors yra baimės gauti neigiamą įvertinimą, tačiau tie, kuriems ima patikti mano darbai, atlieka tarsi apsauginę funkciją: jie paaiškina tiems sakytojams, apie ką yra mano kūriniai ir ragina juos pasilaikyti savo nuomonę sau.“
