Istorija jau daug kartų parodė, kad nugalėdamos globalines krizes, mažindamos bedarbystę, valstybės griebiasi statybų gaivinimo. Taip, trisdešimtųjų krizę JAV įveikė statant kontinentinius kelius, Vokietija Pirmojo pasaulinio karo nuosmukį – tiesiant autobanus.
Kovojant su dabartine krize, JAV prezidentas kviečia tankinti geležinkelių tinklą. Tiesa, tą padaryti galima tiktai turint pinigų arba didelį kitą turtą. Priimta manyti, jog mes neturime nei to, nei kito.
Dar viena ne gailestinga tiesa – mes turime mirštančią vadinamą „nederlingą žemę“.
Norėjau paprieštarauti – mes turime savo didelį turtą, nuostabią dar neužterštą gamtą, kurią panaudojus, galime sukurti paklausų produktą ir išgelbėti tą Žemę. Pridursime, mūsų tauta nėra nuskurdusi, pagal banko duomenis ji turi sukaupusi 36 milijardus litų. O kur dar mūsų, tikiuosi, laikini išeiviai?
Norėdamas pagrįsti savo argumentus, skaitytoją pavarginsiu istoriniais, ekonominiais bei demografiniais duomenimis. Nepadėsiu į šalį ir rašytojo plunksnos.
Realijos
Dažnai man tenka važinėti maršrutu Vilnius–Pabradė–Molėtai –Utena. Vaizdai kelia pasibaisėjimą- kraštas nusiaubtas kaip po švedų karų ir marų. Trobos nuplyšę, laukai nedirbami baigia krūmokšniais užaugti. Tiktai kur ne kur pamatysi praknistos žemės lopinėlį, avytę bei žalmargę ir suvargusį senioką.
Atrodo, gal tenai ir žmonių nebėra, o jeigu dar yra, tai iš ko jie pragyvena? Iš varganos pensijos? Greičiausia jaunimas po svečius kraštus išsivažinėjęs, svetimiems ūkininkams bernauja arba dideliuose miestuose dirba statybų pagalbiniais, o gal ir renka šiukšles. Dieve, tarytum čia darbo stokojama. Na, galima pasiteisinti – žemė ne derlinga, neatsiperka įdėtos lėšos ir darbas. Bet kraštas vaizdingas: kalneliai, upeliai, ežerėliai, miškeliai, o jis apleistas ir atstumtas. Regis, imk ,žmogau, kastuvą ir sodink mišką, tai visai ne sunku, pats patyriau O kokia palaima apima žmogų, kai eglutės po metų po kitų iškleidžia savo žalius sijonėlius!
Ne, nesimato tokių entuziastų, nors valstybė, remia, o ES moka ilgalaikes išmokas už miško prižiūrėjimą Kraštas nejuda, kažko trūksta. Pajuodęs toks nebe jaunas vienkiemio dėdė, išėjęs pasėdi šalia trobos, pažiūri liūdnai į apšepusią apylinkę, išspjauna kontrabandinės „Primos“ likutį ir grįžta į savo buveinę keikdamas gyvenimą. Sulauks pensinės dienos, šiek tiek atsigaus susitikęs su kaimynu. Pakeiks Seimą, partijas, pasiskus sveikata. „Kolchozus sugriovė, Telekomą pardavė, sopė į šoną įsimetė.“.. Keiks žmogus, ne svarbu, kad visas „telekomas“, jo „žiponėlio“ kišenėje sugroja, ir su užsienin išvažiavusiu sūnumi čia pat pasikalba.
O kokia šių žemių vizija? Perverčiau „Žemės ūkio kaimo plėtros strategiją“, nieko kardinalaus ir viltingo nesuradau. Finansinis ES aiškiai ne racionalaus ūkio rėmimas? Tai yra baisu. Pirma, tai laikina, antra, žemė nuo to rėmimo nepagerės, trečia, bus į smėlį užkastos taip reikalingos ES lėšos. Miškų sodinimas galės atnešti naudą tiktai po daugelio dešimtmečių. Avininkystė, puslaukinių mėsinių gyvulių auginimas?... Ne, tai stepių ir neapgyventų prerijų verslas. O pas mus Europa, visai nesenai pakankamai tankiai apgyventas kraštas. Te neįamžina žinovai tokio nusiaubto mūsų krašto įvaizdžio, pas mus kiekvienas krūmelis, kiekviena balutė turėjo savininką. Nors ir sunkiai ,bet žmonės vertėsi ir pragyveno. Nieko geresnio nesuradau ir naujausiuose pasiūlymuose – auginti gandrus, steigti aguonų kaimus, intensyvinti kaimo turizmą ir panašiai. Tai tiktai žaidimai mūsų trumpų vasarų žemėje.
Truputis istorijos
Pagrindinis mūsų protėvių verslas jau senai buvo žemės ūkis.Ne kartą istorijoje jis buvo pertvarkomas. Pirmą kartą jis buvo pradėtas tvarkyti LDK laikais 1561m.valdant Žygimantui Augustui įvedus taip vadinamą „Valakų reformą“. Tada pavieniai valstiečių kiemai buvo sukelti į gatvinio tipo kaimus. Kamarnikai ( matininkai), parinkdavo, patogią gamtoje vietą, su vandeniu, mišku, ganiavomis ir laukais, atmatavę taisyklingą keturkampį, padalindavo jį į tris laukus, o tuos laukus dar padalindavo į rėžius. Kiemas gaudavo iš tų laukų po rėžį, viso po valaką (apie 20 ha) Šitoks kaimas kai kur ( ypač lenkų okupuotoje dalyje) išliko iki pat sovietinės okupacijos. Toks ūkis buvo labai ne efektyvus. Susiaurėję rėžiai, bendros ganyklos, riboti daržai, sutankinti pastatai neleido plėsti gyvulininkystę, naudotis progresyvesniu inventoriumi ir t.t. (Vaizdai iš tokio kaimo pagal senų žmonių pasakojimus yra aprašyti mano romane „Juodanugarių laikai“ Vaga 2002)
Progresyvus Rusijos premjeras Piotras Stolypinas, supratęs tokius žemės ūkio suvaržymus, jau 1906 m. pradėjo kaimus skirstyti į vienkiemius. Tačiau reforma Rusijoje ėjo sunkiai, o pats Stolypinas 1911m buvo nušautas. Lietuvoje 1907-1914m buvo išskirstyta virš 2000 kaimų. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, kaimai buvo sparčiai skirstomi į vienkiemius. Iki 1937m buvo išskirstyta apie 1,5 mil.ha. Lietuvos žemės ūkis ėmė sparčiai vytis išsivysčiusias žemės ūkio šalis.(Nors proletarinis rašytojas Petras Cvirka tą metą vaizdavo niūriomis spalvomis.)
Tačiau, vienkiemiavimo laikas ne derlingose žemėse buvo neilgas.1940 m. atslinkus okupacijai buvo sugriautas, todėl didelių įdėjimų į tą ūkį nespėta padaryti. Dabar jis yra dūlėjimo stadijoje, o visi kapitaliniai investavimai į jį yra ne racionalūs
Ne derlingos žemės
Rašant šį skyrelį aš negaliu atsidžiaugti mūsų mokslininkų geografų surinktais ir apdorotais duomenimis (R.Baubinas ,D. Burneika ,V. Daugirdas . „Geografija“ 38(2)p.48-54).Čia viskas pateikta, telieka pasiimti.
Pasirodo, Lietuvoje yra 45,5 procento ne derlingų žemių. Išties, kaip jau matėme pravažiuojant, tose žemėse nebelikę gyventojų .Daug kur gyventojų tankis tesiekia 8-10 gyventojų 1 kv.km., o Labanoro seniūnijoje 2 gyv 1 kv.km.(Europoje 60).
Čia pat paaiškinta ir priežastis tokio sumažėjimo. Čia ūkiai maži, o žemės ne derlingos. Dviejų asmenų šeimos pragyvenimui (kokio lygio?), pasirodo, reikalinga ne mažiau kaip 5 ha. žemės. Žmonės suranda lengviausią išeitį – emigruoja.
Ne derlingos žemės pavirtę į Retai apgyvendintas teritorijas (RAT).To dar maža, visos tos teritorijos pažeistos didelės depopuliacijos (apie 5 procentus per metus)Tai jau priešmirtinis signalas! Na, nedrįskime sakyti, jog kenkėjai suprogramavo liūdną tos žemės dalią, kuri jau 20 metų yra vykdoma. Gal tai žmonės dirbo jiems pavestą valdišką darbą neturėdami fantazijos, neįžvelgdami ateities. Tad toji žemė tebegrimsta į prapultį.
Dabar, jau beveik mes pasimetę, vėl nuklyskime į istoriją. Kai „žmonijos genijus“ Vladimiras Uljanovas sušaudė popus, kūlokus, pirklius, o mylima liaudis ėmė badu mirti, tada jis iškėlė genialų klausimą „Ką daryti?“
Dabar, kai minėti kraštai arti mirties, kai geriausi gamtos kampeliai išgrobstyti, o žemės baigiamos išparduoti,(kam?) nebe labai laikas kelti tokį pat klausimą. Tačiau mes kelsime.
Ponia Valdžia! Teks tau grįžti ir taisyti tavo lemtingas klaidas. Kaip? Tavo reikalas, ieškok būdų, kitaip neišsisuksi.
Pirmoji Lietuvos Respublika nesismulkino, išdalijo galingų giminių, dvarininkų, grafų žemes ir nežlugo, ji tiktai sustiprėjo. Mes parodysim kaip su tais, vėjais paleistais turtais, galima gražiai sutvarkyti minėtose žemėse gyvenimą.
Ką daryti?
Pirmučiausia, iš pradžių reikėjo daryti protingai ir apgalvotai. Negalima teigti, jog tai darė neišmanėliai arba kvailiai. Nors...yra sakoma, kuo skiriasi kvailas nuo protingo? Niekuo, kvailas daro tą patį ką ir protingas, tiktai ne vietoje ir ne laiku. Taigi, jei taip mes padarėme, teks laikrodį pasukti atgalios.
Jokių išradinėjimų daryti nereikia, reikia daryti tą, ką protingi Vakarai daro. Norėdami pritraukti kvalifikuotų kadrų, ypač informatikos srityje, jie jau yra pastatę savo miestuose privilegijuotus butus ir gundo skurdesnių šalių jaunus specialistus.
Jūs pažiūrėkite, kokios Vakarų gyvenvietės! Jos nesibaigiančiai išsidėstę palei kelius, kartu su tolumoje matomais dirbamais laukais ir švariomis gamyklomis bei gamyklėlėmis.To reikia ir mums!
Mūsų padėtis žymiai geresnė - mes darome iš pradžios, mes turime žemės (net valstybinės!) mes turime gražią gamtą. Mes turime kuo gundyti!
Teks grįžti į „kamarnikų“ laikus. Tai bus ne sunku padaryti pasitelkus aeronuotraukas ir GPS. Teks kurti naujas gyvenvietes. Kiekvienai tokiai gyvenvietei reikia: ežero, sodybinės žemės, žemės miškui sodinti, bendros žemės energetiniams augalams auginti, gyvenamojo ir gamybinio pastato verslui vystyti, komunikacijų. Reikalinga numatyti ir laisvas ekonomines zonas stambesnių verslininkų atėjimui. Žinoma, gyvenvietės nutolusios nuo industrinių centrų iki 40-50 km gali ir neturėti nuosavos gamybos, jos gali tapti nuostabiomis gamtos prieglobsčio gyvenvietėmis.
Žemę valstybė suteikia nemokomai. Tai ir bus labai svarbus traukos veiksnys žmonėms čia apsigyventi.(Valstybė juk deklaruoja turinti daug „valstybinės“ žemės“). Tai pats efektyviausias tos žemės panaudojimo būdas).
Gyvenvietę reikia pradėti statyti dar neturint gyventojų, remiant valstybei iš ES paramos ir įtraukiant bankus. Žinoma, reikia išvystyti reklamą namie ir užsienyje.(ypač firmoms!). Gyventojų tikrai atsiras, iš savų miestų ir užsienių. Šitoks nebe reikalingų ir nuskurusių vienkiemių pertvarkymas į pilnas kultūros gyvenvietes neabejotinai pritrauks ir mūsų išeivių grįžimą.(O gal kas sugalvojote kitokių susigrąžinimo planų? Parašykite) Be to mes nukrausime mūsų jau perpildytus miestus, su nebepravažiuojamomis gatvėmis.
Nauja gyvenvietė (tebūnie jos senas pavadinimas soda-tai neišskirstytas kaimas),žinoma turės visą infrastruktūrą, komunikacijas, kelius. Jos bus gyvybingos net ir per sunkmečius, jos bus arti žemės.
Tiktai šitaip sužydės mūsų gražus, šiandien apleistas mūsų „nederlingų žemių kraštas“.
Pabaigai, kaip išsipildančią viziją, pateiksiu mūsų diplomato Jurgio Savickio prieš 60 matų rašytus įspūdžius apie jo mylimą kraštą – Daniją, į kurį mes su pavydu žvelgėme ir svajojome lygiuotis. Ir šiandieną tas kraštas yra mums dvasiškai pats artimiausias:
„Gyvenu atstu nuo miesto, gražiai įruoštame name. Tai tipinga danų ūkininko troba; šiaudiniu stogu, baltais mažučių protarpių langais ir visais įmanomais patogumais... Iš pažiūros tokiame paprastame name kaip klebonija viduje taip įruošta viskas artistiškai: knygos, paveikslai ir vėl daug gėlių viduje. Gėlės ir vazonai, kaip mūsų dvareliuose, lipikai pagal rentinius ir langus. Ir šviežios gėlės ant stalų. Geras pianinas“.
Per 50 nelaisvės metų mes labai atsilikome, bet vilties nepraradome. Dirbkime!
Mes turime istorinį šansą : Europos finansinę paramą, valstybinės žemės nemažus plotus ir gražią gamtą. Pasinaudokime, nepraraskime šitų gėrybių, daugiau jų niekada.
Taip išgelbėsime savo gamtą ir tas beviltiškas žemes kurias, jau intensyviai supirkinėja spekuliantai. Tai bus racionaliausiai iš visos ES pagalbos panaudoti pinigai.
