Romos imperiją sunaikinę gotai buvo ne barbarai germanai, o baltų išeiviai gudai, teigia Venesueloje gyvenanti ir laisvalaikiu seniausią Europos istoriją tyrinėjanti lietuvių kilmės žurnalistė, mokslininkė Jūratė Statkutė de Rosales, Lietuvoje išleidusi knygą „Europos šaknys“.
Didelės apimties veikalas „Europos šaknys“, pasak autorės, yra daugelio metų jos pačios ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, seniausią ir didžiausią Europos valstybę, proistore vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą.
Venesueloje leidžiamo politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė, Lietuvos edukologijos universiteto (buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto) garbės daktarė J. de Rosales teigia, kad baltiškas pajūris buvo daugelio tautų tėvynė ir kultūros šaltinis.
Naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje garbaus amžiaus dr. J. de Rosales kalbėjo apie savo atliktus tyrimus, kurie trukę apie keturis dešimtmečius įvairių šalių archyvuose tyrinėjant ir lyginant senuosius dokumentus. „Žurnalistikoje naudojami apklausų ir lyginimo metodai man leido aptikti daug melo, nesutapimų, ypač apie seniausią baltų istoriją, pirmieji neteisingi liudijimai pasirodė aštuonioliktajame amžiuje, ne anksčiau, o daugiausia jų susikaupė dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje. Buvo duotas visiškai klaidingas baltų praeities vaizdas, kuris buvo gana aiškus iki aštuoniolikto šimtmečio“, - sakė mokslininkė.
Pasak jos, istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne barbarai germanai, o baltai išeiviai, save vadinę gudais (godais), kurie buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilusi ispanų kalba.
Remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų, geografijos tyrinėtojų darbais, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jos pačios vienoje Karakaso (Venesuela) bibliotekoje aptikta XIII a. Ispanijos kronika ir gausiais kitais šaltiniais, autorė įrodinėja, kad istorijos analuose minimi gudai, gyvenę nuo Vyslos iki Uralo, iš Pabaltijo rengę žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų ar slavų, o aisčių - lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių protėviai.
Pasak Lietuvos istorikų, seniausioje Europos istorijoje yra labai daug nežinomųjų, o tolimame krašte Europos istoriją tyrinėjančios J. de Rosales veikla skatina ir Lietuvoje atsirasti seniausios istorijos tyrinėtojų, nes dabar gimtoji istorija, pasak archeologo profesoriaus Eugenijaus Jovaišos, projektuojama per svetimų valstybių prizmę. „Baltų istorija labai sudėtinga, iš kažkur turėjo atsirasti katilas žmonių, kurie sukūrė tą aukštą kultūrą - visa tai yra senosios aisčių kultūros lobiai. Aišku, kad kuriant naująją Europą dalyvavo savastinga ir galinga baltų visuomenė. Neatsitiktinai turime apsčiai I-III amžių archeologinių radinių, kurių stokoja skandinavų muziejai, o mūsų teritorijoje randami karinio elito atstovų kapai. Ar tikrai gotai buvo gudai? Absoliučiai aišku, kad be to neįmanoma išsiversti baltų istorijoje“, - konstatavo profesorius, rašantis knygą „Aisčiai“.
Sociologijos profesorius Romualdas Grigas teigia, kad J. de Rosales tyrinėjimai yra be galo reikšmingi šiuo metu, kai išgyvename Lietuvos išsivaikščiojimo laikotarpį, tautos dvasinę krizę, kuri susijusi su mūsų istoriniu nuovargiu. Pasak profesoriaus, jei išeivijos tyrinėtojos išvados turi pagrindo, galime atsekti mūsų tolimųjų protėvių ištakas, juolab įrodyta, kad baltai tikrai buvo pasiekę Suomijos pietus ir net nuėję iki Baltosios jūros krantų. Vis dėlto neatmetama galimybė, kad tarp istorikų kils tam tikros bangos, bandančios sukompromituoti J. de Rosales darbus.
J. Statkutė de Rosales gimė Kaune 1929 m., jos tėvas Jonas Statkus buvo Lietuvos saugumo departamento direktorius, įžengus sovietams 1940 metais išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, drauge su Augustinu Povilaičiu ir generolu Kaziu Skuču ir nebegrįžęs.
Pradžios mokyklą J. Statkutė baigė Paryžiuje, kur tėvai gyveno iki 1938 metų. Karo laiku mokėsi „Aušros“ gimnazijoje Kaune, pasitraukus į Vakarus, baigė mokslą Prancūzijoje, kur gavo lotynų kalbos pagrindą ir prancūzų kalbos mokytojos diplomą. Vėliau gilino kalbas Niujorke, Kolumbijos universitete. Moka senąsias romanso, lotynų, kalba anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbomis. Yra parašiusi straipsnių ir akademinių istorijos veikalų lietuvių ir ispanų kalbomis, pelniusi aukštus Venesuelos ir Lietuvos valstybinius apdovanojimus.
Venesueloje J. Statkutė ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosaleso, su kuriuo išaugino penkis sūnus. Toli nuo Lietuvos išsaugojo tautinę kultūrą, visi vaikai kalba lietuviškai, namie greta ispaniškų laikosi ir lietuviškų papročių.
