Vedybos panašios į apsuptą tvirtovę. Esantys jos išorėje stengiasi į ją patekti; esantys viduje stengiasi iš jos ištrūkti. Arabų patarlė Žmonės susitinka, įsimyli, tuokiasi... O po to išsiskiria. Alanas Delonas, pagrindinis meilužis prancūzų kinematografijoje, jau seniai gyvena vienas savo viloje Šveicarijoje, prie Lemeno ežero, be šeimos, apsuptas tik mylimų šunų, ir mąsto apie savižudybę. Savo interviu prancūzų žurnalui "Paris Match" jis prisipažino, kad ieško moters, kuri galėtų būti šalia jo: "Aš svajoju apie moterį, kuri būtų su manimi. Aš jos laukiu. Tegu ji atsiliepia į mano šauksmą kaip galima greičiau". Delonas trokšta rasti vyresnę moterį – protingą, išsilavinusią, švelnią ir grakščią. Moterys jo gyvenime buvo viskas, rašo Inopressa.ru. Jis išgyveno dvi didžiules meilės istorijas – su aktore Romi Šnaider ir modeliu Natali Bartelemi, jo pirmojo sūnaus Entonio motina. Tačiau daugelis prisimena jo nesibaigiančius romanus – su aktorėmis Mirei Dark ir Ana Parillo, "Nikita" iš filmo "Liuka Bessonna". Delonas gyvena visiškoje vienatvėje savo didžiulėse valdose Duši, esančiose Luaros upės slėnyje. Prieš tris metus, po 15 bendro gyvenimo metų, ji paliko draugė, buvusi olandų manekenė Rozali van Bremen, kartu su dviem jų vaikais. Sklando gandai, kad aktoriaus žmona neišlaikė Delono peršamo gyvenimo būdo. Jis reikalavo, kad žmona rūpintųsi tik buitiniais reikalais. Rozali, buvusiai olandų manekenei, toks gyvenimas pasirodė nepakenčiamu. Moterys jau pavargo bijoti vienatvės. Juk laimingas tas žmogus, kuris nugyveno gyvenimą taip, kaip norėjo, o ne tas, kuris gyveno taip, kaip norėjo aplinkiniai, nes siekė būti neprastesniu už kitus. Susidaro toks įspūdis, kad dabartiniais laikais žmonės lengviau pradėjo žiūrėti į skyrybas, o ypač moterys. Mano draugės, išgyvenusios daug metų santuokoje, padarė pagrindinę išvadą: kad galėtum gyventi ramiai, nebūtina priklausyti nuo vyro. Be to, geriausia iš viso nuo nieko nepriklausyti. Bent jau materialiai. Daugelis žmonų, pavargusių nuo sėdėjimo namuose ir žeminančių pinigų prašymų iš vyrų kokio nors patikusio menkniekio pirkimui, įsigijo specialybę. Bet štai kas įdomaus atsitiko. Beveik kiekvienai moteriai, įsidarbinusiai ir gavusiai pastovų pajamų šaltinį, iškilo klausimas: "O kam man tada reikalingas vyras?" Jis grįžta vėlai, pavargęs ir sudirgęs, burba dėl nepašildytos laiku vakarienės (o kas gi gali žinoti kada jis grįš?), ironiškai klausia, kas naujo "tavo niekingoj kontoroj?", šaukia ant vaiko, kad jis veltėdis, kuris "sėdi jam ant sprando" ir galų gale, sukėlęs savo šeimai priešinfarktinę būseną, išsidrėbia ant sofos ir vieninteliame televizoriuje įsijungia futbolo rungtynes. Jeigu užsimeni, jog būtų gerai nusipirkti mikrobangų krosnelę, kad būtų galima greitai pašildyti vakarienę, vyras pradeda isterikuoti ir pareiškia, kad jis pinigų ne spausdina. O jeigu paprašai perjungti kanalą, nes prasideda vienintelė laida, kurią tu žiūri vieną kartą per savaitę, tai jis tikrai gali sutriuškinti tave savo niekinančiu žvilgsniu, kurio komentuoti nebereikia. Ir taip akivaizdu, kad tu domiesi visokiomis nesąmonėmis. O jeigu pabandysi paaiškinti, kad jis neteisus, tai vyras tikrai kaip nukirsdamas pasakys: "Na žinoma! Taigi mūsų šeimoje tu pati protingiausia!" Kitaip sakant, gyveni kaip pasakoje – kuo toliau, tuo baisiau. Gulantis miegoti geriausiu atveju jis nuo tavęs nusisuks, o blogiausiu – pareikalaus sekso tuojau pat (bei momentinio), kad po 3 minučių vėl nusisuktų ir užknarktų, užtikrindamas tau "linksmą" naktelę. O jeigu pabandysi užsiminti apie skyrybas, tai pamatysi, kad jis visiškai nesiruošia griauti šeimos ir yra kategoriškai prieš skyrybas. Dar betrūko, kad būtų už! Kurgi jam dėtis po skyrybų? Matomai, ne veltui tyrimai parodė, kad vieniši vyrai daug skaudžiau išgyvena savo vienatvę nei moterys ir rečiau gali pajusti susijusią su vienatve laisvę ir tai, kad jau nebūtina leistis į kompromisus, kas buvo laikyta didžiule vertybe. Kompanija "Unilever" atliko tyrimą. Per 2005 m. buvo apklausti 1142 žmonės, kurių amžius 25 – 44 metai. Buvo nustatyta, kad vyrai sunkiau nei moterys priima vienatvę ir rečiau tvirtina, kad tai jų pačių pasirinkimas. Todėl aš ir sakau, kad moterys ryžtingiau nei vyrai daro staigius posūkius savo gyvenimo kely. O jeigu tame posūkyje dar kabo ženklas "plyta", tai jos ryžtasi visiškai radikaliems poelgiams. Pavyzdžiui, šimtai afganų tautybės moterų, užspaustų nelaimingos santuokos, be jokių abejonių apsipila benzinu ir uždega degtuką! Be to, dauguma šių moterų yra 16 – 20 metų amžiaus. "Aš manau, kad laimės nebuvimas priverčia žmones nusižudyti. Jeigu tu nelaimingas, tu nebijai mirties, - pastebi Virdžinija Aronsaid, laikraščio "Independent" pasitikėjimo linijos darbuotoja. – Tačiau jeigu tu turi daug draugų ir jautiesi gerai, tuomet šioje laimingoje būsenoje reikėtų išlikti kuo ilgiau".
Pagal sociologinių apklausų duomenis, vis daugiau porų gyvena atskirai, kas tikrai yra didelis nuokrypis nuo tradicinio šeimos įsivaizdavimo. Be to, trečdalis jų mano, kad tai teigiamai įtakoja jų santykius, o ketvirtadalis pasiruošę tokius santykius išlaikyti neapibrėžtą laikotarpį. Kai kurie žmonės taip pasirinko vienišo gyvenimo nepriklausomybės naudai. Tačiau apskritai visuomenė teigia, kad ištekėjusi moteris turi tam tikrų privalumų prieš vienišą moterį. Tačiau, jeigu pagalvosime daugiau, visi jie yra gana abejotinos kokybės. Kokias išvadas dažniausiai pateikia moteris, bandydama pateisinti savo, švelniai tariant, visiškai išsekusią santuoką? Pirmoji – tai statusas. Vien pavadinimas – vyro žmona, ir visuomenė dėl tavęs faktiškai rami. Aišku gali kažkiek paerzinti, kad "aš su tokiu negalėčiau gyventi", tačiau į tai visuomet yra atsakymas "o tu nors kokį susirask". Puiku! Kaip sakoma, nors ir nekoks, tačiau vis savas. Aišku, juk galima kitiems neaiškinti, kad vyras geria ar mušasi, arba nedirba, ar terorizuoja jus vienu ar kitu būdu. Tačiau savęs neapgausi, ir pačiai nuo to ne lengviau. Antroji – užtikrintumas rytdiena (tiesa, gana abejotinas): jeigu prarasiu darbą, išmaitins vyras, iš bado nenumirsim. Išmaitins – išmaitins... Pats, aišku, du trečdalius suvalgys, o jums pareikš, kad laikas lieknėti, nes Dženifer Lopez atrodo daug geriau. Trečioji – ne visuomet kokybiškas, bet visgi reguliarus (nors irgi ne visuomet) seksas. Jeigu išmesime iš sakinio abu "ne visuomet", liks tiesiog nereguliarus ir nekokybiškas seksas – tad ar jums to reikia? Tiesiog prisiminkite, su kokiu nenoru jūs kiekvieną kartą gulatės į lovą. Ketvirtoji – namuose yra vyras. Šifruoju: galimybės sutaisyti kraną, pakabinti lentyną, išklijuoti tapetus, perstatyti baldus. Na, net nežinau. Kai kurie jų tikrai gali, tačiau man nepasisekė. Mano draugei Marinai irgi. Katerinos vyras, norėdamas pakabinti vieną virtuvinę lentynėlę, sienoje išgręžė 18 skylių – niekaip negalėjo nutaikyti tarpo tarp kilpų. Lenos, iš trečio aukšto, vyras pats klozetą įstatė. Tai po to du butus, antrame ir pirmame aukšte, jam irgi teko remontuoti – juos taip užpylė, kad visi tapetai atsiklijavo ir nukrito ant grindų, o parketas pasikėlė ir atsilupo. Aš jau nekalbu apie Svetos erelį, kuris nusprendė pats pakeisti rozetę. Jis iki šiol guli ligoninėje, o Sveta jam kiekvieną dieną po darbo maistą neša. Penktoji išvada, kuri figūruoja dažniausiai – ta, kad vaikams reikalingas tėvas . O kas gi jį atima iš vaikų? Jeigu jis tėvas visomis šio žodžio prasmėmis, tai esu įsitikinusi, kad jis juo ir liks. Tik nebepyks ant vaikų dėl ko nors ar šiaip be reikalo ir galų gale pagalvos apie tai, kad susitikus su vaikais reikia kalbėtis ne tik apie pažymius pažymių knygelėje. Ir jam, ir vaikams tai būtų tik į naudą. Iš pradžių Kim Besindžer ir Aleko Boldvino santuoka priminė idilę. Ypač po to, kai jiems gimė mažoji Airlenda. Pirmuosius tris metus po jos gimimo aktorė atsisakydavo visų vaidmenų, netgi pačių perspektyviausių. O po to santuokiniame gyvenime prasidėjo nesklandumai. Kim ekscentriškumas ir Aleko ūmus būdas sąlygodavo audringus ginčus. Alekas netgi pradėjo kelti ranką prieš žmoną. Kim padavė pareiškimą skyryboms. "Įsimylėti – tai viena. Mylėti ir palaikyti vienas kitą visą gyvenimą – visai kas kita", - mano ji. Dukrelė liko su motina, tačiau Kim neprieštaravo jos susitikimams su tėvu. Aktorės manymu, išsiskyrę tėvai neturėtų vaikams sakyti nieko blogo apie vienas kitą. Manau, kad nepakenčiama atmosfera šeimoje, šauksmai, pykčiai ir erzinimai paveikia vaikus daug daugiau nei skyrybos. Kai tėvai gyvena kaip katė su šuniu ir pagaliau išsiskiria, vaikams, mano manymu, tampa paprasčiau suprasti, kad katėms daug lengviau gyventi su katėmis, o šunims – su šunimis. Ir be to, visiškai nebūtina mylėti vienus, o nekęsti kitų. Ir kaip iš tikrųjų malonu stebėti tas išsiskyrusias poras, kurios pakilo iki šios paprastos tiesos suvokimo. Aš pažįstu vieną tokią porą. Ir jis, ir ji antrąkart sukūrė šeimas. Draugauja šeimomis, kepa kartu šašlykus, pasakoja anekdotus, aptaria bendrų ir ne bendrų vaikų problemas, dabar jie iš viso turi 5 vaikus. O svarbiausia tai, kad dabar visi patenkinti. Ir niekas nieko nesupykdo. Žinoma, tai idealu. Juk galėjo būti ir taip, kad kuris nors iš išsiskyrusios poros dėl vienų ar kitų priežasčių liktų vienišas arba tiesiog nuspręstų daugiau šeimos nebekurti. Na ir kas gi čia baisaus? Argi baimės priežastimi gali būti tai, kad tu džiaugiesi savo nepriklausomybe, kad tavo akys juokiasi, kad aplink tave pilna draugų, kad šiandiena tu eini į teatrą, o rytoj važiuoji prie Raudonosios jūros... Ir supranti, kad tiktai tu esi savo gyvenimo kalvis. Išsiskyrę žmonės – tai ne tie, kurių gyvenimas nenusisekė, o tie, kurie nepanoro susitaikyti su nenusisekusia santuoka. Skyrybos jiems – tai išeitis iš juodžiausios aklavietės.
