Už tai, kad paskutinėmis kadencijos dienomis Seimas uždegė žalią šviesą statyboms privačiuose miškuose, jų savininkai turėtų dėkoti ne tik politikams, bet ir pensininkui iš Panevėžio, sumaniusiam susiręsti namą sovietmečiu išdraskytoje tėvų sodyboje. Kas senjorui atvėrė kelią į Seimą?
Nemokėjo nė cento
Parlamentarams praėjusią savaitę pritarus Miškų įstatymo pataisoms, suteikusioms teisę atstatyti neišlikusias sodybas jų buvusiems savininkams ir įpėdiniams, 70-metis Algimantas Petras Vičinas nekantriai laukia, koks bus prezidentės Dalios Grybauskaitės verdiktas.
Panevėžietis tiki, kad šalies vadovė pataisų nevetuos, ir nebeliks kliūčių pradėti statybas Karsakiškio seniūnijos Kakūnų kaimo vaizdingoje vietoje.
„Manęs klausia, kiek man miškų savininkai sumokėjo už tokį darbą. Nė cento negavau ir niekam kyšių nedaviau. Žmonės dejuoja, kad blogai gyvena, kad neteisingi įstatymai. O ką daro, kad pakeistų padėtį? Renka į Seimą V.Šustauską, A.Valinską ir tiki, kad jie ką nors nuveiks? Patiems pilietiškiems reikia būti“, – tvirtina A.P.Vičinas.
Trobos vietoje – žvyro karjeras
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kakuncų vienkiemiu vadintame dabartiniame Kakūnų kaime netoli Kar-sakiškio A.P.Vičino tėvų buvusios sodybos nelikę nė žymės. Ten, kur kadaise stovėjo per 30 ha valdžiusio ūkininko gyvenamasis namas, dabar plyti nebenaudojamas žvyro karjeras, o apleista buvusi dirbama žemė seniai apaugo mišku.
A.P.Vičinas gimtinėje praleido vos keletą metų.
Sovietų Sąjungos represinė NKVD žinyba 1945-aisiais jo tėvą su dar šešiais Karsakiškio apylinkių vyrais nuteisė už pasipriešinimą valdžiai ir kaip tėvynės išdavikus ištrėmė į Vorkutą, o visas ūkininko turtas buvo konfiskuotas. Sovietų valdžios pakalikai pasistengė, kad pasmerktieji liktų kaip stovi, nepavyko išgelbėti net šviesius laikus menančių šeimos nuotraukų.
Nuo vyro atskirtai A.P.Vičino motinai su trejų ir vos pusantrų metų sūneliais buvo leista dar kurį laiką glaustis jiems jau nebepriklausančiuose namuose su kartu apgyvendintais priešlėktuvinio dalinio rusų kariais.
„Vietos užteko ir jiems, ir mums. Galbūt kariai mūsų atžvilgiu geranoriškai buvo nusiteikę dėl to, kad mes, mažamečiai vaikai, buvome tarsi priedanga nuo partizanų. Nors sodyba stovėjo pamiškėje, rusai kariai net sargybos neidavo“, – pamena A.P.Vičinas.
Lietuva tremtinių neįsileido
Kareivius po metų perkėlus į kitą vietą, Vičinai savo namuose pagyveno nebeilgai. 1948-aisiais šeima dešimčiai metų buvo ištremta paskui vyrą.
Tačiau net ir pasibaigus tremties laikui Vičinai namo negalėjo sugrįžti – buvusiems ūkininkams tarybų Lietuvoje neatsirado vietos.
„Kai 1961-aisiais mama grįžo į Lietuvą apsižvalgyti, tuometis vykdomojo komiteto pirmininkas, buvęs mūsų kaimynas, pažadėjo niekam nepranešti. Po metų iš paskos atvažiavome ir mes. Sodyboje gyveno svetimi – dvi šeimos, tad teko ieškoti kitos pastogės.
Panevėžio rajono valdžia mums neleido įsikurti rajone. Tėvams oficialiai leista gyventi Lietuvoje tik 1963-iaisiais“, – pasakojo A.P.Vičinas.
Iškirtę džiungles norėtų namo
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1991-aisiais Vičinai susirūpino susigrąžinti, kas iš jų buvo atimta. Ir tik po septynerių metų šeimai buvo atkurta nuosavybė į turtą. Šeima turėjo per 30 hektarų, bet sovietmečiu įkurtos sodų bendrijos užėmė daugiau nei pusę žemės.
Vičinams valstybė išmokėjo kompensaciją už 20 hektarų, o likusioje žemėje lapojo miškas – augęs dar A.P.Vičino vaikystėje ir sužaliavęs sovietmečiu apleistoje nedirbamoje žemėje.
„Miškas buvo labai apleistas – ištisos šaltalankių džiunglės. Jas iškirtome, sutvarkėme, dabar ten labai graži vieta.
Žmonės ateina pasigrožėti. Nusprendėme, kad gerai būtų pastatyti ir namuką, čia galėtų suvažiuoti giminė, vaikai, anūkai“, – pasakojo pensininkas.
Anot jo, kur prieš keturis dešimtmečius buvusi sodyba, išlikęs vienintelis daiktinis įrodymas – gyvenamojo namo vietoje sovietmečiu iškastą žvyro karjerą šįmet gilinęs sūnėnas aptiko rūsio laiptus.
Tik Panevėžio apskrities archyve saugomi Vičinų šeimos konfiskuoto turto aktai byloja, kad šioje vietoje dar pokariu stovėjęs gyvenamasis namas, klėtis, tvartas, pirtis ir daržinė.
Tiki tik daiktiniais įrodymais
Archyvinių dokumentų nepakako, kad buvusiems tremtiniams ir jų atžaloms būtų leista jų tėvams ir seneliams priklausiusioje žemėje susiręsti namą.
Panevėžio rajono savivaldybės administracija pareiškė, kad pagal statybų privačioje žemėje reglamentą miško ūkio paskirties žemėje negalima jokia statyba, todėl projektavimo sąlygos nebus išduotos.
Tokio paties atsakymo A.P.Vičinas sulaukė ir iš žemėtvarkininkų, ir iš tuometės apskrities viršininko administracijos. Archyvinių dokumentų, liudijančių apie A.P.Vičino tėvų turėtą nuosavybę, kopijos pasirodė nieko vertos, mat valdininkus įstatymas vertė tikėti ne jomis, o tuo, ką akys mato. Jei buvusios sodybos būtų išlikę bent pamatai, pensininkui būtų leista statytis namą medžių apsupty.
O ką daryti, jei pamatus seniai sunaikino žvyro kasėjai?
Su įstatymų barikadomis susidūręs A.P.Vičinas nenuleido rankų.
„Ne mes sodybą sunaikinom ar nenorėjom joje gyventi. Iš mūsų šeimos ją atėmė. Vadinasi, skriauda turi būti atlyginta, bet ir apie tai negalėjo būti nė kalbos, kol toks įstatymas. O Lietuvoje daug tokių istorijų kaip mūsų“, – mano pensininkas.
Uogautojus įsileis
Panevėžietis pradėjo minti kelius pas Seimo narius ir rašyti laiškus šalies prezidentei, kol sulaukė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarimo rašyti peticiją Seimui.
Pensininką parlamentarai perspėjo, kad toks kelias bus ilgas ir sudėtingas.
A.P.Vičinui pasisekė – jo parengta peticija tapo bene pirmąja, kuriai per pastaruosius ketvertą metų pritarė Seimo Peticijų komisija.
Pensininkas pasiekė, kad parlamentarai imtųsi svarstyti jo siūlymą Miškų įstatymą papildyti pataisa, jog buvusias sodybas atstatyti privačiuose miškuose gali tik buvę jų savininkai arba pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai.
Lapkričio 6-ąją Seimas pritarė įstatymo pakeitimams dėl buvusių sodybų atstatymo.
Kiek yra gyventojų, turinčių dokumentus ir galinčių įrodyti, kad jų tėvų ar senelių sodybos stovėjo dabartinėje miško teritorijoje, niekas tiksliai pasakyti negali.
Miškų savininkai tvirtina, kad masiškai į miškus nebus įsibrauta. A.P.Vičino nuomone, tokio likimo kaip jis Lietuvoje galėtų būti vos keli šimtai žmonių.
„Labai didelis pasipriešinimas buvo jaučiamas iš kai kurių Seimo narių, Žaliųjų judėjimo. Jų lyderis žiniasklaidoje skelbė, esą priėmus įstatymo pataisas miškai bus urbanizuojami, aptveriami tvoromis, žmonės neteks galimybės juose nei uogauti, nei grybauti. Tai yra netiesa. Poįstatyminiuose aktuose griežtai apibrėžta, kokią teritoriją galės užimti atstatytos sodybos. Niekas neleis miško savininkui aptverti pusės hektaro, sodybas bus galima statyti tik minimaliuose žemės ploteliuose – 10–20 arų“, – tvirtina miško savininkas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
