Kauno rajone, Mastaičiuose gyvenanti Rūta Mocevičienė (25) atrodo iš tiesų laiminga ir besišypsanti mama. Nors moteris augina nuo pat gimimo ypatingą sūnelį, ji yra įsitikinusi, kad įdėjus daug darbo ir pastangų, jos sūnus tikrai gali sutvirtėti.
Namuose Rūta savo sūnelį augina drauge su vyru ir tėvais, todėl, kaip pasakoja pati moteris, pagalbos jai tikrai užtenka. Tačiau šiandien šeimos mažiausiam nariui Erikui (2) kaip niekada yra reikalinga aplinkinių pagalba, bet apie viską – nuo pradžių.
Priaugo net 30 kilogramų
Rūta – atvira, jos pirmasis ir kol kas vienintelis sūnus Erikas buvo be galo lauktas vaikas, bet likimas jaunai šeimai nusprendė atsiųsti didžiulį išbandymą.
„Niekas netikėjo, kad mums taip gali atsitikti...“, - priduria Erikučio mama.
Rūtos nėštumas visu laikotarpiu buvo labai sklandus, viskas klostėsi kuo puikiausiai, moteris numatytą termino dieną pasirodė ligoninėje. Čia medikai nusprendė nieko nelaukti ir moterį paguldyti.
„Pragulėjau porą parų tokiame laukime. Gydytojai echoskopu pasižiūrėjo, kad vaikas iš tiesų yra labai didžiulis, nėštumo metu buvau priaugusi net 30 kilogramų. Pasižiūrėję medikai nusprendė, kad vaikas didelis, o vietos mažai, tad nereikia nieko laukti ir pradėjo skatinti gimdymą“, – dabar prisimena pašnekovė.
Leido gimdyti pačiai
Vėliau moteriai prasidėjo sąrėmiai, o sukviesti gydytojai sprendė, ką daryti – leisti moteriai gimdyti pačiai ar atlikti jai Cezario pjūvį. Buvo nuspręsta moteriai leisti gimdyti pačiai. Tačiau gimdymo skausmų Eriko mama negali pamiršti iki dabar.
Ji prisimena, kaip buvo sunku stumti vaikelį, o mintyse vis dar išlikęs vaizdas, kaip dvi akušerės moteriai ant pilvo padėjo rankas, kad tik padėtų jai. Taip sunkiai į šį pasaulį pasibeldė Erikas, naujagimis svėrė net 4,585 kilogramus. Jis buvo įvertintas net 9-10 balais. Tad medikai buvo įsitikinę – vaikelis iš tiesų sveikas. O štai nuo šios vietos Rūtos ir jos naujagimio istorija pasikeitė negrįžtamai.
„Man jį paguldė ant krūtinės, jis taip vis pasimaldavo. Po 20 minučių, gulėdamas ant mano krūtinės, jis nustojo kvėpuoti. Bet vos prieš keletą sekundžių jis muistėsi, judėjo. Tada viskas vyko žaibiškai – atėjo akušerė, staigiai paėmė kūdikį ir tik pasakė – nebekvėpuoja...“.
Pirmosios dienos – reanimacijoje
Erikas buvo išvežtas į reanimaciją, kadangi buvo jau vėlus vakaras, Rūta važiuoti kartu su juo negalėjo. Tik trumpam aplankyti sūnų nuėjęs Rūtos vyras vėliau jai parodė darytas naujagimio nuotraukas.
„Buvo prijungta visokių vamzdukų, jokių gyvybės ženklų nebuvo. Kaip gydytojai sako, jis porą dienų praleido mini komoje“, – prisimena Rūta. Vėliau berniukas stebuklingai pamažu pradėjo atsigaudinėti. Tačiau kaip sako pati Eriko mama – „Pradėjo lysti bėdos. Vis tiek smegenims trūko deguonies, vėliau tas ir pasijautė“.
Erikas neturėjo rijimo reflekso, jis nemokėdavo nuryti net savo seilių, todėl buvo maitinamas per zondą, įkištą nosytėje. Pirmą mėnesį berniukui pasikartodavo traukuliai, teko pripažinti kitokią epilepsijos formą. Ji kitokia, nes ši epilepsijos forma neturi priepuolių, tačiau jos židinių viduje – vis tiek yra. Po mėnesio berniukui teko suformuoti ir gastrostomą, nes medikai ir berniuko tėvai suprato – kitaip jau nebus.
Staigios kūdikio mirties sindromas
Vis dėlto, didžiausias klausimas kyla – tai kodėl naujagimis nustojo kvėpuoti? Nors šiandien tai lieka tik pasvarstymai, vis dėlto niekas nežino, kaip būtų pasibaigęs pirmasis Rūtos gimdymas, jeigu moteriai būtų atliktas svarstytas Cezario pjūvis.
„Iš pradžių puolėme klausti, kaip ir kodėl. Gydytojai pirmiausia svarstė, kad gali būti kažkas, susiję su genais. Tačiau ištyrė ir visi rezultatai buvo geri. Tada pradėjo sakyti, kad galima miego apnėja – kai vaikai miegodami pamiršta kvėpuoti. Galiausiai pripažino staigios kūdikio mirties sindromą. Tokioje vietoje ir tokiu laiku, kuo mes nelabai linkę tikėti. Kiek esu skaičiusi, taip būna daug vėliau ir dažniausiai naktį, miegant“, – sako Eriko mama.
Po mėnesio laiko grįžus namo, šeimos bėdos nesibaigė. Erikas buvo maitinamas tiesiai į skranduką su švirkštu. Tačiau mama netrukus pastebėjo, kad Erikutis vis dažniau serga plaučių uždegimu, kuriuos sukeldavo seilės, nukeliavusios į plaučius. Teko berniukui įstatyti ir tracheostomą – dėl apsidraudimo ir stabilesnės vaiko sveikatos.
„Dabar jau bandome pro burną maisto ragauti. Per vieną kartą galime suvalgyti iki dešimt šaukštų. Pas Eriką yra stipriai atsilikusi ir raida. Galvutę jis labai norėtų pakelti, vis bando, bet štai ją išlaikyti jam labai sunku. Jis mėgsta nuo nugaros pasiversti ant vieno ar kito šono. Tikrai, pagal tiek, kiek jis ligų turėjęs, jis labai judrus vaikutis“, – atvirai pasakoja kaunietė.
Nors Erikas yra be galo kantrus, ramus ir tėvelių mylimas vaikas, vis dėlto jam reikalinga ir geradarių parama. Šeima kiek tik gali važinėja į įvairias sanatorijas bei reabilitacijas, atlieka nemokamas mankštas. Tačiau nemokamų mankštų per metus jiems paskirta vos 40, jų berniukui nepakanka. Kada gali, šeima lankosi pas specialistus ir privačiai.
Svajoja apie reabilitaciją
Didžiausia šeimos svajonė – išvažiuoti į reabilitaciją „Adeli" centre, Slovakijoje. Iš ten vaikai grįžta daug labiau sustiprėję, šis reabilitacijos centras ne kartą matė ir tikrus stebuklus, kai vaikai atvažiavę vežimėlyje, iš jo išėjo savo kojomis.
Paklausus, kaip vis dėlto jaučiasi pati Rūta, moteris nepraranda optimizmo ir tik nuoširdžiai priduria – „Dabar jau gerai“.
„Pirmus pusę metų buvo kažkoks košmaras – verkiau, galvojau, kodėl čia mums, visą nėštumą saugojausi, o taip gavosi... Iš pradžių tokių dalykų nepripažįsti, vėliau su laiku jau susitaikėme. Dabar dedame daug pastangų, kad Erikas sustiprėtų, nors ir mažais žingsniais, bet judame į priekį. Džiaugiamės kiekviena pasiekta smulkmena“, – sako ji.
Jeigu ir jūs norite prisidėti prie Eriko geresnio gyvenimo, tai galite padaryti šiuo būdu: Gavėjas: Rūta Mocevičienė , Banko sąskaita LT 764010051003583178 , Mokėjimo paskirtis: Parama Erikučiui, Paypal: [email protected].
