Šiuolaikinės žiniasklaidos galimybių dėka toli Kaukaze kilęs ginkluotas konfliktas vėl priminė apie karo baisybes. Tačiau šįkart karas pasirodė esantis kaip niekada arti, nes į jo sūkurį pateko daugelio lietuvių remiama Gruzija. Karas apnuogina pagrindų pagrindus - priverčia nusimesti kaukes ir priverčia kiekvieną dar kartą klausti savęs, ko vertas gyvenimas ir kas jame veda į priekį, teigia karo psichologas kapitonas Andrius Jurgaitis. Jis po gegužę įvykusio lietuvių stovyklos Afganistano Goro provincijoje šturmo ir mūsų kario žūties, mėnesį praleido šioje Azijos šalyje.
Anot istoriko Artūro Šlezingerio, bet koks karas populiarus savo pirmosiomis trisdešimčia dienų. Šiuolaikinių ryšio priemonių dėka pastarųjų savaičių įvykiai Gruzijoje, kuriuose, gyventojų nelaimei, susidūrė šiuolaikinės karybos, viešųjų ryšių bei politikos strategijos, stebėti kiekvieną minutę.
Karas, vertinamas kaip žmogiškų klaidų sangrūda, yra šis tas visiškai kitokio, palyginti su kasdieniu mūsų gyvenimu. Kai ne mūsų jėgoms yra jį sustabdyti, bet kai vienu ar kitu būdu esi su juo susijęs - ieškoma būdų išlikti ir išsaugoti brangiausia ir vertingiausia, ką turime, - sako Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijos psichologas kapitonas A. Jurgaitis.
Karo psichologas - kiek sena yra ši profesija?
Pirmųjų šio darbo apraiškų būta po Pirmojo pasaulinio karo, buvo atliekami tyrimai, gvildenta potrauminio streso, kuris lemia, kad panašiose situacijose karys išgyvena tuos pačius jausmus, tema. Antrojo pasaulinio karo metu pradėtos aktyviai taikyti psichologinės atrankos ir tardymo metodikos. Vietnamo, Afganistano karų metais tai buvo ypač išplėtota.
Lietuvos kariuomenė - pati palyginti jauna, tad ir mūsų Karo medicinos tarnyba skaičiuoja antrąjį veiklos dešimtmetį. Ji organizuoja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimą krašto apsaugos sistemoje bei Lietuvos kariuomenės vienetų medicininę paramą.
Prieš vykdami į tarptautines operacijas, kariai dalyvauja psichologinio rengimo užsiėmimuose. Tačiau ar tai nėra tas atvejis, kai realiomis sąlygomis viskas, ko neseniai mokytasi, nebetenka prasmės ir nusirita į antrą planą?
Svarbu, ko ir kokiu tikslu žmogus mokomas. Nesiekiame parengti bebaimio kovotojo, siekiame, kad kariai suprastų, jog jų patiriamos emocijos ir jausmai dažnai yra labai panašūs, tokie patys, kaip ir jų kolegų, ir kad stresinėse situacijose šitaip jaustis yra normalu. Be to, čia labai svarbus asmeninis nusistatymas. Jeigu viduje neturėsi ryžto, vadovausiesi vien pragmatiniais sumetimais - tikrai bus labai sunku.
Gali parengti žmogui greičiau prisitaikyti naujomis sąlygomis, išsiskirti su šeima. Tačiau parengti žmogaus žūčiai neįmanoma.
Įprastus prisitaikymo etapus patyriau savo kailiu Agfanistane. Kai išlipau Kabulo oro uoste ir išvydau tai, ką anksčiau buvai matęs tik filmuose: vietinius žmones, dieną naktį ratus danguje sukančius sraigtasparnius, - supratau, kad žaidimai baigėsi.
Pasijunti ne tik atsakingas už save, bet ir labai reikalingas laimės bei sėkmės. Šio krašto civilizacija sustojusi Viduramžių laikmečiu, jų visai kitokia gyvenimo tėkmė. Musulmonai besąlygiškai tiki Alachu, o radikalieji talibai manipuliuoja nesąžiningų šventikų įtaka ir racionalizuoja savo kėslus, traukdami citatas iš Korano konteksto. Šalyje, kur mėnesinė alga sudaro keliolika dolerių, o mulos - šventiko - įsakymas yra šventas dalykas, tai atveria savų perspektyvų.
Atvykus ten, visiškai pasikeičia gyvenimo aktualijos. Atskaitos taškais tampa pietūs ir vakarienė. Savižudžių reikia saugotis iki pietų - musulmonai tiki, kad, jeigu tą pačią dieną bus palaidoti, jie pateks į rojų, kuriame laukia daug visai žemiškų malonumų. Snaiperių grėsmė aktuali vakare - jie įsirengia pozicijas leidžiantys prieblandai. Naktį - nuo 23 iki 1 valandos - retas sumerkia akis, nes būtent šiuo laikotarpiu galimi naktiniai apšaudymai.
Romantizavusieji tarnybą misijoje greitai pamato, kaip realybė skiriasi nuo įsivaizdavimų. Per misijos vidurį labai sunku - dalis jau praeityje, kita vertus, dar antra tiek liko. Arti jos pabaigos patiri vadinamąjį kranto efektą, - kaip plaukikas, kuriam paskutiniai ilgos distancijos metrai iki kranto būna ypač sunkūs.
Grįžus baimės slenkstis tebelieka pakilęs ir tai, kas anksčiau virpino kelius, tarkim, auditorijos baimė, sumenksta. Manau, tai vienas iš pozityvių momentų. Bijome mes visi. Svarbu nugalėti savo baimę.
Tikriausiai tokiomis sąlygomis labai išryškėja asmenybės savybės?
Taip, ir natūralu, kad po tokios patirties savipagalbos klubai, karo draugų sueigos labai reikalingos - žmonės, kurie yra buvę drauge tokiomis sąlygomis, geriausiai jas aptarti gali vienas su kitu, užuot mėginę paaiškinti tai artimiesiems. Ten žmonės nusimeta kaukes, parodo tikrąjį savo veidą.
Gruzijos įvykių pavyzdžiu matome, kokių spalvų karui suteikia šiuolaikinė žiniasklaida, informacinės technologijos.
Taip, internetas - galingas įrankis, o informacinis karas, vykstantis lygiagrečiai su tikruoju, savo nūdienos mastu iliustruoja naujausių laikų tendencijas. XX amžiaus pirmosios pusės karuose buvo svarbi žvalgybos veikla ir propaganda. Dabartinės technologijų priemonės užkerta kelią gandams, nes informacija techniškai paskleidžiama labai operatyviai, ir, atrodytų, iš oficialių šaltinių. Kita vertus, dėl jos pateikimo būdų ji tampa veiksmingu įrankiu viešajai nuomonei formuoti. Iškyla ne tik tendencingumo, bet ir šaltinių patikimumo klausimai. Oficialią tikslią informaciją gali suteikti tik kariuomenės štabai.
Ryšio priemonės - puikus būdas padėti žmonėms bendrauti su toli esančiais artimaisiais, tačiau informacijos srautų operatyvumas toks, kad neretai jis pralenkia pačius įvykius ir atsiliepia žmonių būsenai.
Kai gegužę buvo užpulta lietuvių stovykla Goro provinicijoje, žinia apie tai buvo žaibiškai išplatinta. Puolimui tebevykstant, kariai, kurie turėjo ginti stovyklos perimetrą, buvo pradėti atakuoti trumposiomis žinutėmis iš Lietuvos - artimieji reikalavo pranešti, ar jie sveiki ir gyvi. Kariai laiko teturėjo parašyti tik vieną simbolį ir toliau su ginklu rankose ginti savo stovyklą. Tokie dalykai, kaip nerimas dėl artimųjų, kurie, žinai, labai bijo dėl tavęs, didina stresą.
Kokia jūsų nuomonė apie planus iki 2014-ųjų visiškai pereiti prie profesinės kariuomenės?
Tikiuosi, kad tai atneš teigiamų pokyčių, nes kitose šalyse šis modelis pasiteisino. Pamažu keičiama ir psichologinio darbo orientacija - anksčiau daugiausia dėmesio skirdavome šauktiniams, dabar - profesinės karo tarnybos kariams ir, žinoma, jų šeimoms.
Tuo metu, kai vyras eina karo tarnybą, jo šeima turi jaustis saugi. Būdamas už tūkstančių kilometrų, jis negali padėti sutvarkyti šeimyninių, buities reikalų, bet žinodamas, kad šeima turi bėdų, negalės atsidėti tarnybai. Visi šie dalykai rodo, kad karių šeimoms ne ką mažiau reikia specialiai rengtis karinėms misijoms.
Mano galva, savų pranašumų turi ir šauktinių kariuomenė. Vienas svarbesnių dalykų yra tas, kad ne vienas atitarnavęs vėliau prisipažindavo čia įgijęs vyriškumo, pasitikėjimo savimi, išmokdavo drausmės, savikontrolės, siekti tikslų.
Valerija LEBEDEVA
