Giedriaus teigimu, fenotipologija remiasi fiziologija, t. y., kaip konkretus biologinis objektas su tam tikromis genetiškai išreikštomis charakteristikomis elgsis tam tikroje aplinkoje, esant tam tikroms, stresinėmis situacijomis ir kokie galimi įvykių variantai.
„Pabrėžiu, kad fenotipologija, tai nėra astrologija, kur sąlyginai tiksliai skaičiuojami įvykių variantai priklausomai nuo žvaigždžių išsidėstymo tam tikru periodu“, – teigia jis.
Fenotipologas sako, kad apie žmones sprendžia ne iš veido, o iš išoriškai matomų genetiškai nulemtų parametrų, kaip vizualiai matomi specifiniai anatominiai, t. y., genetiškai nulemti, išoriniai požymiai bei mimikų.
„Analizuojami statiniai vizualiai matomi parametrai, kaip: kaukolės forma, ausų, akių, lūpų, žandikaulio ir kiti galvos srityje bei visame kūne (žmogaus ūgis, plaštakų dydis, pirštų ilgis).
Iš požymių, kuriuos suformavo auklėjimas, aplinka bei žmogaus gyvenimo aplinkybės, jo pasirinkimai, ir šie požymiai yra matomi mimikoje bei žmogaus energetikoje“, – pasakoja G. Švetkauskas.
Ką apie charakterį galima pasakyti iš veido bruožų?
Vyras sako, kad jei yra lyginami du asmeninio gyvenimo partneriai, galima apibrėžti, koks bus jų bendro gyvenimo scenarijus, jo privalumai bei trūkumai kiekvienam individualiai.
G. Švetkausko teigimu, jei žmogus renkasi verslo partnerį, galima matyti, koks bus jų bendradarbiavimo scenarijus. Analizuojant šias charakteristikas, tampa aišku, kuris labiau dominuos, kuris kurį tikėtina, kad apgaus, esant tam tikroms aplinkybėms.
„Analogija: sakykime, vienas verslo partneris, kuris atsakingas už verslo valdymą, plėtrą, pavadinkime jį agronomu, o kitas verslo partneris – investuotojas, kuris nukreips finansinius srautus į „laukus“, pavadinkime jį melioratoriumi.
Melioratoriui kyla klausimas, kaip pasirinkti tinkamą agronomą, kuris neiššvaistys, o padaugins jo turimus finansinius išteklius. O agronomui kyla klausimas, kaip pasirinkti tinkamą melioratorių, kuriam užtektų finansinių resursų ūkiui išlaikyti ir kuris jo neapgaus po kurio laiko ūkiui klestint, pvz., per įstatinio kapitalo padidinimą ir verslo perėmimą.
Tad galima daryti ir politikų kompleksinę analizę, kadangi politikai veikia grupėmis – partijomis, ir ne visada ant scenos esantis žmogus yra tas, kuris priima sprendimus. Beje, tai fenotipologiškai taip pat galima išskaičiuoti.
Kaip? Kai fenotipologiškai matai, kad žmogus per silpnas užimti tam tikrą postą, o tuo labiau, jei jis per silpnas pagal savo charakteristikas ateiti į tokį postą, reiškia už jo kažkas stovi.
Pasakyti, kad politikas tinkamas tai konkrečiai pozicijai ar ne, vėlgi, reiki analizuoti, ar to žmogaus charakteris atitinka tai pozicijai keliamus reikalavimus. Marko Lučino naudojama analogija, pasakyta prieš keletą metų man: „Giedriau, ir asilą (turima mintyje – gyvūnas, panašus į arklį, tik žemesnis ir ilgomis ausimis) galima išrinkti į valdžią, jei taip susitarsime visi.
Klausimas, ar jis susitvarkys su jam pavestomis funkcijomis. Išrinkti galima bet ką“, – sako jis.
Gabrielius Landsbergis
Fenotipologo teigimu, G. Lansbergis – idėjos skleidėjas, kuriam nebūdinga instinktyvi orientacija užsiimti paprasta – ūkiška – komercine veikla.
„Jam tai neįdomu. Ar gali žmogus su tokiu charakteriu esant tam tikroms gyvenimo aplinkybėms užsiimti tam tikra komercine veikla? Be abejo, kad gali. Tačiau jo interesas – užsiimti mėgstama veikla, tuo, kas jam patinka, dalyvauti jam pačiam naujuose įvairiuose įdomiuose procesuose, t. y., jam įdomiausia patirti savo gyvenimą.
Vienas iš instrumentų jį patirti įdomiai – politika. G. Landsbergis yra proceso žmogus, kuriam svarbiausia – dalyvauti, patirti, sužinoti bei skleisti kitiems jam pačiam patinkančias idėjas“, – įžvalgomis dalijasi fenotipologas.
Taip pat fenotipologas sako, kad G. Landsbergiui pinigai, kaip ir G. Nausėdai, nėra motyvas užsiimti politika. Eksperto teigimu, pinigų reikia visiems, bet G. Landsbergiui svarbiau yra jo veiklos esmė, prasmė, o tik tada apčiuopiamas praktinis ir finansinis rezultatas.
„Dėl šių savybių G. Landsbergis yra labiau ideologas, nei praktikas, tačiau jis, kaip G. Nausėdos atveju, nėra strategas, o labiau taktikas, t. y., labiau situacijos žmogus, kuris labai gerai jaučia situacijas, ir jaučia, kaip gražiai, natūraliai prie jų prisiderinti.
Kai žmogus turi ideologinę komponentę savo charakteristikoje, jam reikia kažkuo tikėti ir tą kažką skleisti, parduoti kitiems. Taktikui visada reikalingas strategas, kuris parodytų kryptį, t. y., kad duotų ideologinę vėliavą, kurią taktikas – ideologas galėtų nešti į viešumą bei skleisti perduotą idėją.
Ideologija gali būti tiek komercinė idėja, tiek socialinė idėja padaryti pasaulį geresnį, tiek kriminalinė idėja, tiek politinė. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus gyvenimo aplinkybių bei socialinės aplinkos. G. Landsbergio atveju, ideologo stratego rolę atliko senelis Vytautas Landsbergis, davęs ideologinę vėliavą, kurią G.Landsbergis neša iki šiol“, – teigia jis.
Fenotipologo G. Švetkausko teigimu, G.Landsbergis nėra plėšriai agresyvus, o intuityviai diplomatiškas ir labai gerai jaučia oponentus, yra pastabus kaip „šnipas“, tai visur, kur reikia gražiai prisiderinti prie aplinkos, užglaistyti konfliktą – jis puikiai tinka.
„G. Landsbergis yra geras koordinatorius bei ryšių mezgėjas. G. Landsbergiui be galo svarbu save prezentuoti, reprezentuoti, veltis į diskusijas. Taip, jis gimęs būti politiku, kuriam labai svarbu įvertinimas, dėmesys, pripažinimas, žavėjimasis juo.
Kandumas, gražbylystė, estetikos pojūtis ir polinkis provokuoti, tačiau prigimtinis neagresyvumas sako, kad jei norės „įkąsti“ žodžiais, tai bus daroma ne tiesmukai, o labiau subtiliai. Beje, pagal savo genetines savybes, G. Landsbergis nėra konservatyvus, jis – labiau liberalios konstrukcijos žmogus“, – pasakoja fenotipologas.
G. Švetkausko teigimu, kadangi G. Landsbergis yra intuityvus pasirinktos idėjos skleidėjas, tikėtina, kad jis su pasirinkta ideologija susituokęs visam gyvenimui, jam nuolat reikia idėjų, ką daryti pasirinktoje veikloje ir kaip tai padaryti geriau, efektyviau, įtaigiau.
„Vienas iš sprendimų – turėti stiprių, strategiškai ir kūrybiškai mąstančių smegenų centrą, kuris nuolat kurtų konkurencingus, vertus visuomenės dėmesio sprendimus ir kuriuos G.Landsbergis galėtų pritaikyti pasirinktos savo veiklos srityje.
Nesakau, kad G. Landsbergis negali to vienas daryti. Gali. Bet su mano nurodyta konstrukcija pasiektų dar stipresnių, geresnių rezultatų“, – pasakoja fenotipologas G. Švetkauskas.
