Jūratė Miliauskaitė kilo iš nedidelio miesto Lietuvos šiaurės vakaruose – Mažeikių. Nors ir mokėsi muzikos mokykloje, dainininke būti neketino. Viskas pasikeitė, kai jos talentą pastebėjo muzikos mokytojas Antanas Dargis.
„Niekada negalime pasakyti, kas būtų, jei būtų. Bet šiandien aš dėkoju muzikai už gausybę emocijų, labai daug gražių akimirkų tiek savo koncertinėje veikloje, tiek už Atlanto. Daug gražių akimirkų patyriau ir mokydama vaikus, važiuodama su jais į koncertus.
Tai teikia be galo daug gerų emocijų. Be abejo, nuovargio tikrai būna daug, bet to niekur neišvengsi“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo atlikėja.
Visgi Jūratė galiausiai pradėjo dainuoti mokyklos ansamblyje, ruoštis „Dainų dainelės“ konkursui.
„Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, man nelabai sekėsi. Apskritai nebuvau labai laiminga ten, nebuvau ir kruopšti mokinė. Į muziką atėjau ne pati – mane pakvietė ir pritraukė, iš pradžių nedrąsiai.
Ilgainiui scenininis adrenalinas, plojimai ir scena užkabino kaip narkotikas. Viskas buvo įdomu, galiausiai pradėjau ir gitara groti. Tai pradėjo teikti vidinę pilnatvę“, – tikino ji.
Dainų nepamiršta
Visgi pabaigus mokyklą, atlikėjos keliai nuvedė į Klaipėdą, kur ji baigė džiazo vokalo specialybę. Po mokslų ji trumpam grįžo į gimtuosius Mažeikius: „Tuomet susikūrė „Sekmadienis“. Tai buvo pašėlę dveji metai – per dieną būdavo po porą koncertų, ištisi turai. Gyvenimas buvo ant ratų. Per mėnesį koncertuodavome po 3 savaites, šlavėme visą Lietuvą. Paskui išvažiavau į Kauną, sukūriau savo šeimą.
Tam tikrą laiką grupėje nebuvau, nes auginau vaikelį, dainavo Asta Pilypaitė, Tomas Augulis, Gintarė Karaliūnaitė. Kai vėl grįžau, po kažkurio laiko grupė po truputį išsiskirstė.“
Visgi, kaip teigia pašnekovė, gupės dainos – gyvos iki šiol, o ji pati dažnai prisimenama būtent kaip „Sekmadienio“ dainininkė. „Kai mane kviečia pagroti, pakvietę žmonės dar prašo dainuoti senąsias dainas. Smagu, kad jų nepamiršta.“
Dabartinėje Jūratės programoje – lyrinės, akustinės autorinės dainos, kurias atlieka su gyvo garso grupe ar tiesiog su pianistu Dainiumi Paviloniu. Taip pat išleido ne vieną solinį akustinės muzikos albumą.
Įdomiausia, kad net ir po kelių dešimtmečių scenoje ryškios šviesos ir daugybė nukreiptų žvilgsnių Jūratei dar vis kelia šiokį tokį jaudulį.
„Su laiku keitiesi pats, keiti programą, keičiasi ir publika, aplinka. Niekada scena nebūna tokia, kokia buvo vakar ar prieš dešimtį metų. Tuo momentu visada nori atiduoti tai, ką turi geriausio. Iki šiol jaučiu susijaudinimą, kaskart ant scenos einu su nauju jauduliu, kuris turi padėti, sukoncentruoti“, – šypteli atlikėja.
2017-aisiais grupė „Sekmadienis“ atšventė savo 30-ąjį jubiliejų. Bėgant laikui keitėsi ne tik žmonės, bet ir pati muzikos industrija – kasetes keitė kompaktinės plokštelės, muzika darėsi vis labiau skaitmenizuota, gyvo garso įrašuose liko vis mažiau.
Kalbėdama apie bėgančius metus pašnekovė neslėpė, kad jie padarė didelę įtaką tiek atlikėjams, tiek pačiam garsui.
„Manau, kad pasaulinė muzika padarė didelę įtaką lietuviškai. Keitėsi laikai, muzika skaitmenizavosi. Kai mes pradėjome groti, viskas gimdavo melodiniu pagrindu su realiais instrumentais, o tik vėliau bandydavai atitaikyti tinkamą tembrą, muzikos užuomazga būdavo visai kitokia. Muzika pastaruoju metu pasidarė labai panaši, suvienodėjo.
Šiuo metu yra labai daug talentingo jaunimo, kuris dainuoja žymiai geriau, nei vyresnioji karta. Bet visgi atlikėjai pasidarė vienodi... Visgi smagu, kad jau mokykloje tie vaikai geba gerai dainuoti“, – teigia moteris.
Darbas su vaikais
J. Miliauskaitė per metus nesurengia daugybės pasirodymų – dažniausiai dainuoja asmeninėse ar bendruomenių šventėse. Taip pat su akustine programa koncertuoja kamerinėse erdvėse. Didžiausią dalį jos veiklos šiuo metu užima būtent darbas su vaikais. Ji, viena iš pedagogų, 2019-aisiais išrinkta tarp geriausių Lietuvos mokytojų.
Nors talentingų vaikų, anot pašnekovės, šiais laikais tikrai netrūksta, savo darbą ir įtaką padaro skuba. Dėl to iškyla tam tikros problemos.
„Sakyčiau, kad užsidegimo vaikai anksčiau turėjo daugiau. Nežinau, gal jie anksčiau būdavo mažiau užimti, gal dėl to, kad neturėjo socialinių medijų. Dabar vaikai turi labai daug informacijos, tad ateina gan intonuojantys, gan muzikalūs. Bet viskas tuo ir baigiasi. Nėra padaromi namų darbai, nes jie niekam neturi laiko.
Statistinis šių laikų vaikas ne tik groja, dainuoja, bet ir sportuoja, turi keletą korepetitorių, lanko šokius ir turi daug kitų veiklų. Apie papildomas repeticijas net negali eiti kalba“, – neslepia ji.
„Dabar vaikai net laimėję konkursą apie tai pamiršta kone tą pačią sekundę. Laimėjimas jiems nebeturi tokios didelės vertės“, – sako dainininkė.
Visgi nepaisant kitų pripažinimo, Jūratė neslepia nežinanti, ar vaikams daro labai didelę įtaką.
„Tikiuosi jiems smagu, kad juos moko praktikas. Bet nežinau, ar esu jiems autoritetas. Daugiau galiu pasidalinti savo patirtimi ne tik iš muzikinės, bet ir psichologinės pusės. Būti scenos žmogumi reiškia turėti kitokias galimybes, kitokias baimes. Visada stengiuosi pasitempti, atsinaujinti, kad turėčiau, ką jiems pasakyti“, – kalba pašnekovė.
Paklausta, kokių neišpildytų svajonių ji dar turi, atlikėja tik šyptelėjo:
„Kažkada norėjau būti gydytoja, bet taip niekada jau nebebus. Dabar turbūt tik savo muzika aš gydau sielas. Aišku, norėčiau išleisti dar vieną akustinį albumą, bet labiausiai norėčiau apkeliauti pasaulį. Dar ne viską pamačiau! Kelionės man yra mano nepabaigiamos svajonės.“
