Praeityje garsų dainininką Tomą Augulį nuo klystkelių išgelbėjo pradėtas verslas ir su juo atsiradusi atsakomybė. Šiuo metu vyras vadovauja spaudos ir dizaino paslaugų agentūrai „7 natos“. Visgi agentūra anksčiau buvo įkurta jo, kaip atlikėjo, karjeros priežiūrai, ir tik vėliau transformavosi į kažką kito.
„Daugelį metų esu jos vadovas, dirbu šį darbą, kuris yra atsvara mano buvusiai muzikanto karjerai. Buvo laikas, kai paraleliai vysčiau savo muzikinę veiklą ir skyriau laiko agentūrai. Bet taip gavosi, kad pora buvusių krizių mane išmušė iš vėžių ir todėl daugiau dėmesio pradėjau skirti verslui. tai mano kasdienybė, atsakomybė.
Mano svajonė visada buvo nenutolti nuo kūrybinės veiklos. Pats esu daugybės savo dainų tekstų autorius, todėl norėjosi, kad ir mano verslas turėtų daug kūrybos. Nusukau į reklamą, dizainą ir tai pakeitė mano muzikinę kūrybą“, – naujienų portalui tv3.lt apie dabartines savo veiklas kalbėjo vyras.
Kelias į muziką
T. Augulis, šiandien dėliodamas savo gyvenimo mozaiką, išskiria vieną laikotarpį, nulėmusį jo muzikinę karjerą. Keliu į muziką jam tapo ne vieną scenos žvaigždę išugdęs legendinis berniukų choras „Ąžuoliukas“.
11 metų choro ritmu pragyvenęs vyras neslepia, kad dar iki šiol palaiko ryšius su bendražygiais, mokytoju Vytautu Miškiniu.
„Nuo šešerių metų dainavau chore „Ąžuoliukas“. Manau, kad tai geriausia, kas mano gyvenime galėjo nutikti. Mane tėvai ten paėmė ir nuvedė. Mama sakydavo, kad visada, kai praeidavom pro dabartinę Vilniaus gatvę, kur anksčiau muzikuodavo „Ąžuoliukas“, užsinorėdavo, kad ir aš taip gražiai dainuočiau. Ten prasidėjo mano muzikinis išsilavinimas ir gyvenimo mokykla.
Kai mane išleido į stovyklą Šventojoje, buvau tik pirmokas, bet prasidėjo mano gyvenimiška patirtis be tėvų, „ąžuoliukiškas“ auklėjimas, kuris man yra davęs daug naudos. Buvome savarankiški, dažnai vykdavome į kitus miestus, šalis. Jie mokė ne tik muzikos, bet ir gyvenimiškų pamokų“, – tikino jis.
Pabaigęs mokyklą vyras pina koja nėrė į muzikos pasaulį. T. Augulis kaupė fonoteką ir dar jaunystėje dažnai pasvajodavo apie didžėjaus pultą. Jo noras išsipildė sulaukus vos trylikos, tuomet pradėjo groti diskotekose.
Atradęs didžėjavimo meną, 90-aisiais grojo populiariausiose Lietuvos diskotekose ir matė to meto naktinį gyvenimą.
„Didžėjavimas man buvo svarbiausias žingsnis po „Ąžuoliuko“. Mano kartos pažįstami dažnai sako, kad tų laikų diskotekos būdavo pačios geriausios, o dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis, – šyptelėjo pašnekovas. – Man nusišypsojo laimė dirbti populiariausiose to meto diskotekose, tokiose kaip Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto diskotekoje „Studija“.
Dėl didžėjavimo buvau pametęs galvą, manęs dažnai kas prašydavo pasirodyti, galėdavau su juostiniais magnetofonais ir muzikos biblioteka atstovauti aukštame lygyje. Didžiausia karjeros viršūnė ir buvo diskoteka „Studija“. Pamenu, ji buvo tokia populiari, kad kai ateidavome ruoštis diskotekai prieš porą valandų, o jau eilė žmonių stovėdavo.“
Rinkosi ir įžymybės, ir mafija
Aukščiausios klasės populiariausios diskotekų erdvės dešimtajame dešimtmetyje dvelkė visai kitaip – dažniausiai tai būdavo paprastos vietos, tokios kaip studentų valgyklos, su šiek tiek pakeista atmosfera.
„Ta diskoteka buvo išskirtinė tuo, kad ten rinkdavosi to meto populiariausi žmonės, sportininkai, ten būdavo galima nusipirkti kavos, alkoholio. Ta vieta turėjo mini bufetą, kas kitoms diskotekoms tuo metu visai nebuvo būdinga. Pavyzdžiui, su mergina galėjai prie staliuko išgerti kavos, pašokti. Buvo tikrai geras formatas, o „Studija“ buvo geriausios klasės. Rinkosi visi: nuo žymių žmonių, iki tuometinės mafijos“, – dalijosi jis.
Sovietmečiu dėl muzikos pakvaišę didžėjai stengdavosi gauti kuo geresnius ir naujausius „gabalus“ – tai darydavo net nepaisydami taisyklių.
Visgi naktinis gyvenimas tuomet atrodė kitaip, nei dabar – į pasilinksminimo vietas žmonės rinkdavosi dar ne visada nusileidus saulei, o išsiskirstydavo prieš vidurnaktį.
„Tuo metu dėl populiariausios muzikos darydavome viską – tiek legalūs, tiek nelegalūs keliai mums nebuvo užtverti, kad tą muziką gautume. Naktimis sėdėdavome, persirašinėdavome, kad galėtume pagroti pačią geriausią muziką.
Tais laikais žinojau visus žmones, iš kurių galėdavau gauti geriausios muzikos. Visaip bandydavome apeiti sovietinę muzikos „muitinę“, kadangi dauguma populiariausių grupių buvo tiesiog uždraustos. Anksčiau net žmonės diskotekose būdavo pasisikirstę tautybėmis – Profsąjungos, Statybininkų rūmuose šokdavo tik rusai, Saulėtekyje – tik lietuviai. Tiesa, kas vakarą minia likdavo už borto – visiems fiziškai dažnai neužtekdavo vietos, – kalbėjo jis. – Tai buvo diskotekų „aukso amžius“.
Didžėjų kultūra
Visgi vyras dabar pastebi daugybę skirtumų tarp jo jaunystės ir dabartinių didžėjų:
„Mes jautėme labai stiprų ryšį su publika. Tuo tarpu dabar į klubą atėję žmonės dažniausiai nežino, kas groja, nes didžėjaus nesimato, jo beveik nesigirdi. Dabartinė didžėjų kultūra man visai nesuprantama...
Anksčiau mes turėjome kur kas geresnį ryšį su publika, dažnai patys pristatydavome grojamą dainą, didžėjaus komentaras prieš paleistą dainą visai netrukdydavo šokiams. Net ir muziką miksuodavome gyvai, tada neturėjome galimybių iš anksto visko padaryti.“
Pašnekovas neslepia nesuprantantis šiuolaikinių didžėjų ir jų rolės – anot jo, šiuolaikiniai didžėjai scenoje nemiksuoja, nekalba, patys nedainuoja.
„Nesuprantu, kur dabar didžėjavime menas – jei viskas padaroma studijoje, tą vadinu tiesiog muzikos prodiusavimu, ne didžėjavimu.
Jie atvažiuoji į festivalį kaip DJ žvaigždė, įkiši USB jungtį ir pradedi groti įrašytą muziką, sinchronizuotą su video efektais, to negaliu pavadinti didžėjavimu. Nesuprantu, kur tas menas ir meistriškumas, tai tiesiog dainavimas pagal fonogramą“, – neslepia pašnekovas.
„Sekmadienio“ laikai
Dar viena svarbi Tomo Augulio gyvenimo dalis – muzikavimas grupėje „Sekmadienis“. Žaibo greičiu tapęs populiariu dainininku, netrukus atsidūrė populiarioje grupėje.
Kartu su grupės merginomis koncertavęs ir kūręs muziką, pašnekovas neslepia prisijungęs jų prigesusios šlovės laikais. Tada į grupę įnešęs naujų spalvų, tarsi pabudino juos iš sąstingio.
„Dainuoti ten negrįžčiau. Kai prisijungiau prie grupės, tuo metu man reikėjo kažkur save realizuoti, nes tuomet buvau perpildytas kūrybos, man tiko viskas, kas tik pasimaišė po ranka. „Sekmadieniui“ tuo metu nelabai sekėsi, tas dviejų merginų įvaizdis buvo nuslopęs, grupei nesisekė surinkti žiūrovų.
Atėjau su nauja energija, dainomis ir man reikėjo atgaivinti jų įvaizdį. Mano pirmos dvi dainos tapo absoliučiais hitais, ir mes pajutome, kad salės vėl pradėjo pilnėti. Tai nebuvo vienminčių grupė – tarp mūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas, todėl aš buvau samdomas frontmenas, o šalia manęs – akomponuojanti grupė.“
Visgi, vos po dvejų metų narių keliai išsiskyrė Tomui pajutus, kad jis tarsi ne savo vietoje. Tad jis grįžo į Vilnių ieškoti savęs. Sostinėje virė gyvenimas – ten su bendraminčiais jie dalijosi bendromis idėjomis.
„Aš esu vilnietis, man reikėjo visko ir visur, o buvusi grupė liko savo miestelyje bendrauti su savo publika. Išsiskyrė mūsų keliai, negalėjome toliau būti grupėje. Mes buvome pernelyg skirtingi.
Nebėra jokių sentimentų, mes nebendraujame, atrodo, lyg gyvenime nebūtume susitikę. Man tuo metu reikėjo kažkur išsikrauti, po ranka pasitaikė „Sekmadienis“.
Buvo patogu, nes ie buvo pasiruošę koncertuoti, nereikėjo ieškoti aparatūros, instrumentų, nes jie turėjo viską. Jie buvo savo saulėlydyje, tad jiems reikėjo kažko naujo. Taip ir atėjau aš. Visgi nemanau, kad jie dabar apie mane pagarbiai atsiliepia, greičiausiai jie mano, kad aš tik jų dėka esu tas žmogus, kuriuo tapau. “
Populiarumas, išdaigos ir scenos ilgesys
Pradėjęs savo solinę karjerą Tomas Augulis vis dažniau šmėžavo televizijoje, viešumoje. 90-aisiais jo dainas žinojo turbūt visi – jį užgriuvo staigus populiarumas.
„Atvirai pasakysiu, savo sėkme ir populiarumu aš mėgavausi, man buvo faina. Man buvo labai smagu, kad aš rinkdavau pilnas sales, kad sulaukiau daug dėmesio. Tai buvo laikas, kai šou verslo taisyklės tik kūrėsi, ir mes padėjome jas kurti. Pradėjome bendradarbiavimą su žiniasklaidą, atradome būdus, kaip reklamuoti. Man tai buvo nauja patirtis, nieko apie tai nežinojau, viską dariau iš nuojautos.
Daugumai žmonų patinka dėmesys, įtaka ir žinojimas, kad tavo nuomonė kažką reiškia. Man neatrodė, kad dėmesio yra per daug“, – šyptelėjo jis.
Visgi nuolatinis keliavimas, koncertavimas ir buvimas dėmesio centre po kurio laiko pasidarė gan vienodas – tada vyras prisigalvojo įvairių nuotykių, kuriais galėtų patraukti žiūrovų ar netgi žiniasklaidos dėmesį.
„Pamenu, kad sykį su Džordana Butkute sugalvojome, kad susikibę už rankų pereisime per pilną sporto Halę žiūrovų prieš pasirodymą. Aišku, kitą dieną visi pradėjo rašyti, kad turbūt esame nauja pora, o mes tiesiog žvengėm. Galvojom, ką dar panašaus padaryti, kad visi mus matytų.
Koncertų per metus buvo apie 190, namuose beveik negyvenau ir kone visada būdavau su grupės „Sekmadienis“ komanda. Mano interesai nuo jų skyrėsi, – tikino pašnekovas. – Po koncertų jie grįždavo į viešbutį, pastatydavo butelį, išgerdavo ir eidavo miegoti. Aš taip nenorėjau, man reikėjo veiksmo.“
Visgi žinomumas turi ir savo kainą – dažnas atlikėjas neslepia, kad dažnai dėl sulaukto dėmesio suserga ir vadinamąja „žvaigždžių liga“.
„Dauguma turbūt pro tai praeina. Kai apima nepatirti pojūčiai, kai esi visada reikalingas, svarbus, jautiesi labai galingas. Pamenu, būdavo ir nesutarimų su grupės personalo žmonėmis, nesuprasdavau, kaip čia kiti atėję man dar gali aiškinti. Bet paskui aistros nurimo ir tiesiog stengiausi pasikeisti. Turbūt atėjo ir branda ir apie „žvaigždžių ligą“ liko tik prisiminimai.“
„Pamenu, kad tais laikais man laiškus namo nešdavo tiesiog maišais. Turėjau spintą, kurioje juos laikiau, laiškų buvo tiek daug, kad visiems atsakyti buvo fiziškai neįmanoma. Įsivaizduokite, koks dėmesys užgriuvo!
Normalu, kad žmogus pripranta prie tokio dėmesio, paskui net būna keista, kai tokių laiškų nebelieka“, – pridūrė jis.
Visgi nors ir šiandien vyras dirba kūrybišką darbą, scenos tikina dažnai pasiilgstantis scenos. Juk tokios ekstazės niekaip neįmanoma pamiršti...
„Nežinau, kuo turi būti, kad scenos nepasiilgtum. Viskas priklausė nuo manęs... Dažnai pagalvoju, kad gal reikėjo likti scenoje net ir tada, kai buvo labai blogai ir kad gal nereikėjo kažko papildomo galvoti.
Bet, iš kitos pusės, pasitraukiau tikrai organiškai. Ne visi gali būti Stasiu Povilaičiu ir scenoje praleisti ištisus dešimtmečius. Galbūt nauja veikla man buvo tarsi savisaugos instinktas, kad per daug nenudegčiau. Pažįstu nemažai žmonių, kurie sunkiai tvarkėsi su sumažėjusiu populiarumu ir pats nenorėjau to patirti“, – neslėpė vyras.
