Pokalbis su V. Bruveriu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Jūs ką tik iš Ukrainos. Tai kuo gyvena Ukraina ir ką jūs ten matėte?
Savaime suprantama, Ukraina gyvena karu, kurio intensyvumas, brutalumas ir mastas neslopsta. Tai yra pagrindinė tos šalies tikrovė. Aišku, kai kurie regionai, kai kurios šalies dalys – įskaitant ir pačią sostinę Kyjivą – gal šiek tiek atitolo psichologiškai nuo tos karo tikrovės. Ta prasme, kad jau kuris laikas nebėra tokių oro pavojaus signalų, bombardavimų, apšaudymų, kaip buvo anksčiau, kai Rusijos pajėgos buvo prie pat Kyjivo.
Tam tikra visuomenės dalis tarsi vėl po truputėlį užsimiršta ir atsipalaiduoja. Tai galima vertinti įvairiai. Dalis pačių ukrainiečių, jų tėvynainių piktinasi tuo, bet kita vertus, tai galbūt yra natūrali psichologinė būsena.
Bet kitose dalyse karas niekur nepasitraukė, ar net paradoksaliai grįžo su nauja jėga. Buvau Charkive, pačiame fronte, šalia rusų užimto strategiškai svarbaus Iziumo miesto, kur vyko žiaurios, įnirtingos kautynės. Tai patį Charkivo miestą nuolatos naktimis drebina sprogimai, girdisi nuolatinė kanonada, aktyvi artilerijos kova.
Aišku, karščiausios ir nuožmiausios kovos dabar vyksta Donbase, Luhankso ir Donetsko srityse, bet asmeniškai apsilankius ir Charkivo srityje, įspūdis, švelniai tariant, pragariškas.
Kaip gyvena Charkivo žmonės? Koks jų nusiteikimas? Ar jie dar turi jėgų?
Pats Charkivo miestas palieka labai siurrealistinį įspūdį. Žmonės ten bando gyventi, veikia net kai kurios kavinės ar barai, ir žmonės stengiasi kažkaip pasilinksminti. Bet šiaip miestas yra vaiduoklių, pusiau miręs miestas. Užkalti lentomis pastatai, iš kurių daugelis yra apdaužyti ir apdraskyti rusų bombų skeveldrų, gatvės tuščios. Ypatingai tą siurrealistiškumo jausmą stiprina tai, kad anksčiau tai buvo labai gyvas ir pilnas žmonių miestas.
O kalbant apie tiesiogiai kovojančią Ukrainos dalį – tiek karius fronte, tiek tuos, kurie jiems padeda – aš nežinau, visos kalbos apie nuovargį, desperaciją, paniką, neviltį mano patirties neatitinka. Jų motyvacija, dvasinis nusiteikimas, kovinė valia nė kiek nesikeičia.
Aišku, rusų persvara vis dar yra didžiulė – artilerijos, bepiločių lėktuvų, aviacijos ore, amunicijos. Bet ukrainiečiai bando tą Vakarų ginkluotę – nors jos ateina per mažai ir per vėlai – ir ji tą situaciją kažkiek lygina.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
