Privilkę į namus vežimus maisto, užvertę eglutes dovanomis, nubraukime prakaitą. Padarykime pauzelę. Minčiai. Juk šventei įžiebti reikia tiek nedaug. Sniego baltumo staltiesės. Kalėdaičio. Ir žmogaus, su kuriuo galėtum juo pasidalyti. Apie tai ir kalbamės su vyskupu Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi Gintaru Grušu.
- Kalėdos jau čia. Kaip reikėtų joms ruoštis, kad šventė užkluptų mus kaip nekantriai lauktas ir nemeluotas džiaugsmas?
- Pirminis pasirengimas turėtų būti ne materialinis, o dvasinis. Iš tikrųjų joms reikia ruoštis sąmoningai, prisimenant, kad Kalėdos nėra kokia nors žiemos šventė ar dovanų apsikeitimo metas, bet Kristaus atėjimo šventimas. Ruoštis Kalėdoms reiškia ruoštis dvasine prasme švęsti mūsų išganymą, per kurį mums pažadėtas amžinasis gyvenimas. Tikėjimas amžinuoju gyvenimu pakeičia mūsų tarpusavio santykius, nes jie kuriami ne prabėgomis, bet su projekcija į amžinybę. Žmonės, kurie tiki, kad po mirties meilės ryšiai niekur nedingsta, lengviau išgyvena netekties momentus, jie žino ir tiki, kad tai nėra visiškas atsisveikinimas. Atrodo, labai nekalėdiška kalbėti apie laidotuves, bet iš tikrųjų Kalėdos yra meilės šventė: Dievo - mums, mūsų - Dievui ir vieni kitiems.
- Apsikeisdami dovanomis, ypač jų ieškodami, juk mes galvojame vieni apie kitus ir tai darome iš meilės...
- Sutinku, tiktai neretai dovanos yra ne gilesnio ryšio ženklas, bet galutinis tikslas. Mūsų visuomenėje dažnai pamirštame, kad tai tėra tik ženklai, tad tų ženklų finansinė vertė nėra svarbiausias dalykas. Svarbu kas kita - jų prasmė, jų ryšys, tai, ką jie vaizduoja. Didžiausia kalėdinė dovana, kurią mes kada nors esame gavę, - tai Kristaus gimimas, Dievas, kuris mums save dovanoja, ir tos dovanos atspindys yra viską apimanti jo meilė.
- Tad ir mūsų šventinis stalas turėtų būti tik kaip ženklas?..
- Visada yra smagu ir džiugu atsisėsti prie gražaus stalo, bet kur kas geriau atsisėsti prie kuklaus stalo su meile negu prie puošniausio stalo su pykčiu ar, tiksliau sakant, be atlaidos. Labai dažnai kam nors ko nors neatleidžiame ir nešamės tą kartėlį su savimi. Kartėlių yra įvairiausių ir todėl mes, vyskupai, esame paskelbę kitus metus Dievo gailestingumo metais. Tradiciškai prieš Kalėdas ar Velykas esame įpratę susitaikyti su Dievu ir priimti Susitaikymo sakramentą. Kita mūsų tradicija - per Kūčias laužyti plotkeles ir ne tik linkėti vieni kitiems ko nors gero, bet pirmiausia atleisti. Susitaikius su Dievu ir susitaikius vieniems su kitais į mūsų gyvenimus ateina ramybė, kurios mes visi taip trokštame. Gyvenimo šurmulyje mes visi trokštame jos ir meilės. Kalėdos yra labai gera proga susitaikyti ir vėl pajusti šeimos meilę ir artumą.
- Gal mes esame labai pikti, gal nemokame susitaikyti, kad tiek daug nusivylimo, tiek daug liūdesio tarp mūsų. O gal taip yra dėl to, kad mes tiesiog esame prasti katalikai?
- Žmonės dažnai tampa nelaimingi, kai ieško džiaugsmo ne ten, kur jis yra. Tikrosios laimės ir tikrojo džiaugsmo pakaitalų visuomenėje, juolab modernioje, siūloma labai daug. Kelias į išganymą siauras, kelias į prarają platus. Neturint ryšio su Dievu labai lengva pasiduoti laimės paieškoms netinkamose vietose, labai lengva paslysti. Einant tuo keliu galima rasti laikiną laimę, kuri trumpam mus pralinksmina, bet kuri veda į tikrą nelaimę. Mums labai gerai žinomi pavyzdžiai Lietuvoje, kai įprotis išgerti vieną kitą taurelę įtampai nuslopinti ir akimirkai pasijusti laimingesniam užvaldo žmogų ir jis suserga alkoholizmu. Tas pat ir dėl narkomanijos, bet yra ir subtilesnių dalykų, kai bandoma ieškoti džiaugsmo televizijoje, vaikytis pramogų, turtų, garbės. Visi šie būdai laikinai patenkina laimės poreikį, bet žmonės, kuriems ilgą laiką tai tampa prieinama, atranda, kad tai nėra tikros laimės ir tikro džiaugsmo atsakymas. Tik pajutę ryšį su Dievu atrandame, kur yra tikras džiaugsmas, nors jis ne visada atrodo taip, kaip mes įsivaizduojame. Tikroji laimė, kaip ir tikroji meilė, nėra paviršutiniškas įsimylėjimas. Kai jauni žmonės įsimyli, visas pasaulis jiems yra gražus, spalvotas, džiaugsmingas, bet einant tikros meilės keliu neapsieinama be aukos. Yra labai lengva būti geru kataliku, t.y. laikytis visų taisyklių, bet tuo pat metu neturėti ryšio su Dievu. Laimė nėra taisyklių laikymasis. Laimė iš tikrųjų yra ryšys su Dievu, ir kai mes jį atrandame, atrandame laimę bet kokioje situacijoje.
- Žmonės nori gerai gyventi dabar. Čia ir dabar jie nori būti laimingi. Kaip rasti trumpiausią kelią iki laimės, t.y. ryšio su Viešpačiu?
- Blogis nėra visada visiška priešingybė gėriui. Tikrasis blogis yra subtilus nukrypimas nuo gėrio. Meilė ir neapykanta yra kur kas artimesnės sąvokos negu drungnumas, - drungnumas yra meilės antonimas. Frazė, kurią paminėjote “gyventi čia ir dabar„, iš tikrųjų kyla iš labai gilios ir labai senos maldos formos ir reiškia “gyventi Dievo akivaizdoje čia ir dabar“. Kai iš jos išimama Dievo akivaizda, lygtis sugriūva, nes neturi kuo remtis. Gyventi Dievo akivaizdoje reiškia gyventi jaučiant ryšį su Dievu čia ir dabar. Bet jausdami ryšį mes esame jo rankose ir priklausome nuo jo valios, ir tai pakeičia tą lygtį. Trumpas kelias į Dievą - mylėti. Tas vienas atsakymas yra Šventajame Rašte. Kaip mylėti? Visada meilė yra dovana savęs kitam. Dievas ir per Kalėdas mums save dovanoja. Bet net ilgiausiam keliui įveikti reikalingas pirmas žingsnis. Kartais mes norime bėgti maratonus iš karto, o reikia eiti žingsnis po žingsnio. Ką šiandien reikėtų padaryti, kad galėčiau mylėti tuos žmones, kurie yra šalia? Gal tai būtų didžiausias mūsų iššūkis per šias Kalėdas?..
- Prieš teologijos studijas esate baigęs matematiką ir informatiką Kalifornijos universitete ir net spėjęs pasidarbuoti verslo kompanijoje. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti dvasiškiu?
- (Juokiasi.) Atsakymas trumpas: tikiu, kad Dievas lėmė mano apsisprendimą. Dievas mus visus kviečia ir šaukia į gyvenimą, jis numato mūsų kryptį, tik kai kurie tai supranta iš karto, kai kuriems atsiliepti į Dievo šaukimą reikia laiko. Nuo pirmojo Jo pašnabždėjimo ar pakvietimo iki tol, kol aš išdrįsau pasakyti “taip„, praėjo gal kokie geri dešimt metų, užteko laiko ir baigti studijas, ir padirbėti. Grįžtant prie Kalėdų: tas Dievo savęs dovanojimas mums ir yra Dievo kvietimas. Kaip mes greitai sugebame atsiliepti į tą kvietimą, priklauso nuo mūsų. Ką reikia daryti? Reikia pasakyti “taip“, nors atsiliepti iš karto nėra lengva. Juk kiekvienas turime gyvenimo bagažo, kurį tempiamės su savimi. Jis mus apsunkina, bet Dievo gailestingumas padeda jo atsikratyti.
- Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti lietuviams ir ne lietuviams švenčių proga?
- Noriu visiems palinkėti per šitas Kalėdas susitaikyti su Dievu ir vieniems su kitais, patirti Dievo jiems suteiktą dovaną, Jo meilę, giliai pajusti Dievo artumą. Jo teikiamą ramybę. Ir jei giliai širdyje pajusime, išgyvensime šį jausmą per šventes, jis iš tikrųjų galės mus lydėti visus metus. To linkiu visiems.
- Ačiū.
